Prieš kelias dienas vedžiau mentorystės dialogą ir pabaigoje pokalbio sulaukiau klausimo iš savo mentee (nežinau, kaip lietuviškai turi būti tinkamai įvardintas tas, kuris dirba su savo mentorium). Kalbėtis tapo tik dar labiau įdomu:
Povilai, o Tau neatsibosta kartais koučingas?
(pradžoj buvau galvojęs, kad manęs klausė štai ko: „Povilai, o pačiam nebuvo kilusi mintis, kad nusibodo veikti tai, ką veiki?”, tai dar pasitikslinau, kad būčiau tikras.)
Tada atsakiau gana greitai. Tiesiog iš to įprasto galvojimo, kad labiau įdomu gali būti vėl ir vėl.
Gal per mažai pagalvojau apie atsakymo atsiradimą, gal tiesiog tai buvo lyg kelios belikusios minutės mūsų pokalbio.
Gal šie keletas punktų taip susidėliojo į visumą, kad atsakymas buvo labai paprastas ir trumpas:
Ne, čia per daug įdomumų yra, kad galėtų nusibosti.
Tiesa, man šis pokalbis taip nesibaigė. Kitą dieną sėdau prie jo vėl, tik tą rytą jau buvau vienas pats sau pašnekovas, o mintys pradžioj gulė į dienoraštį.
Surezonavo visa tai gal dėl to, kad dažnai girdžiu tokį klausimą seminaruose ar koučingo sesijose, kai žmonės pagalvoja apie savo veiklą. Tiesa, jau nepamenu, kada pats savęs klausiau tokio klausimo.
Buvo net kilusi mintis, kad nenoriu klausti, nes nenoriu išgirsti kitokio atsakymo.
Lyg atsikirtau tokiu banaliu „įdomumų yra” ir tai man priminė vieną pokalbį su mama. Aš su savo šeima guvenu kitame mieste nei tėvai, tad dažniau tas ryšį palaikantis tiltas yra pokalbiai telefonu. Ir vienas pokalbis man dažnai sukelia šypseną. Kartais tiesiog pasikalbam apie esamą situaciją, o kartais „užmetam” vieną kitą klausimą. Toks kažkada buvo apie gyvenimą. Nepamenu konteksto apie ką tiksliai kalbėjom, bet į klausimą „Kodėl verta gvyent?” mama atsakė labai linksmai:
„Čia taip viskas gražu ir taip įdomu!”
Man ir tada patiko toks atsakymas ir dabar lyg vieną žodį iš mamos atsakymo prisidėjau prie savojo. Čia per daug įdomumų yra ir jokiais būdais nesinori jų praleisti ar tiesiog stebėti, kaip jie praeis pro šalį.
Mano veikla yra kalbėtis su žmonėmis ir su kiekvienais metais tų pokalbių vis daugiau. Jei tik yra galimybė rinktis tarp dialogo ar seminaro – visada rinkčiausi dialogus. Man vos ne kaip filmas ar ilgai besitęsiantis serialas (apie juos tai išvis atskira kalba gali būti, nes per pastaruosius pora mėnesių peržiūrėjom jų pora ir jau norisi išmest TV pro langą – taip įtraukia, kad net miegot nesinori eiti!).
Ir štai galiu įvardinti „kaltininkus”, kas tuo metu man įdomumą kurstė. Juokais vadinu tai profesine trilogija, kuria Michael Bungay Stanier užbombardavo knygų lentynas ne tik mano namuose ir mintyse (dažnam savo koučingo klientui kažkurią iš šių knygų tiesiog nusiunčiu, kad perskaitytų ir pamatytų, koks dar geresnis vadovas/lyderis komandai gali tapti).
Knygos, kuri viena per kitą gali būti geresnės ir viena kitą papildančios. Visai nesvarbu, kokia seka jas skaitytum.
Pastebėjau, kad koučingo praktiką tęsti labiau įdomu po kiekvienos apie tai skaitytos knygos.
Link puikaus darbo, kurio labiau įdomu siekti
Prasideda viskas nuo „Do More Great Work” ir ten jau lyg tampa aišku, kad darbas, kuris pasirinktas, kaip vertę kurianti veikla – niekada nenusibos, nes visada atsiras tai, kas gali būti vadinama tuo „puikiu darbu” (ang. „great work”).
Michael tai įvardina, kaip veiklą, kuri pilna netikėtumų, kartais net ir rizikos, kuri priartina prie sunkių etapų. Lyg čia norėsis viską mesti, bet ne – sunkius etapus norisi įveikt ir tapt kažkiek geresniu žmogum nei vakar būta.
Tada tas puikus darbas tampa tiesiog „geras darbas” (ang. „good work”), kuris nėra nei sunkus atlikt, nei iššūkių jame pilna ir vuolia – tai yra tas darbas, kurio mes paprastai darome daugiausiai. Viskas lyg gerai, bet jis, deja, nebeaugina mūsų
Gal net neverta čia vardinti, koks tas „blogas darbas” (ang. „bad work”) yra, tiesa? Niekas, matyt, tokio nenorėtų dirbti. Ir jei kartais būna taip, kad nusirita prie jo – pats laikas prabust ir bent šaltu vandeniu veidą apsiliet. Toks veiksmas bus daug naudingesnis sau, nes darant tai, kas visai nekuria jokios vertės – tiesiog leidimas silpti, kai jėgų dar tikrai yra daug.
Perskaitykit šią knygą, jei tik jaučiat, kad strigot toje veikloje, kurią pasirinkote savo pagrindiniu užsiėmimu.
Verta paskaityt ir tada, kai galvojama, kad viską darot puikiai ir tiek daug iššūkių aplink – gal tiesiog netyčia, per nežinojimą „gerą darbą” pradėjot „puikiu” vadinti.
Man ši knyga pametėjo mintį pakeisti tai, kas jau yra įprasta mano veikloj ir tas pokytis įvyko perduodant mokytis norintiems tuos kursus, kuriuos sukūriau. Perdavimas, tarsi mainai – #MokėkKiekGali pradėjo rodyti tai, kad žmonės nori pažinti save daugiau nei bet kada anksčiau. (idėją rasti tai galima šiame puslapyje)
Koučingo įprotį įvaldant
Knyga „The Coaching Habit” mane surado pirmoji iš šios trilogijos. Oro uoste ją pričiupau tiesiog dėl to, kad spalvos buvo išskirtinai kitokios nei visų likusių tame knygyne. Jungiamojo skrydžio žinojau, kad reikės palaukt, tai pora kavos puodelių atšalo, bet kelios valandos panirimo šioje knygoje buvo pilnos „nu, nu | wow | čia geras | kai kietai” ir pan.
Greitai ji susiskaitė, daug dalykų priminė, keletą naujų įžvalgų pateikė ir vėl tas pats atsakymas: juk tiek daug įdomumų čia yra!
Kaip gali nusibosti daryti tai, ką darau? Na, nevardinu čia tų skausmo kupinų akimirkų, kurios pajutime virsta valandomis, kai turiu sutvarkyti kai kuriuos „popierizmus”. Esu tikras, kad kiekvienas mūsų, kas mylime savo veiklą/darbą/verslą, turime kažkokią veiklos dalį, kurią mieliau išbrauktume iš sąraš0… bet ne, jos irgi reikia. Be jos – kantrybės būtų sunku išmokt.
Ir dar – man ši knyga yra tarsi paprasta ir aiški instrukcija bet kuriam, kas yra vadovas ir tiesiog nori įrankio, kuris padės spręsti klausimus sau ir komandos nariam. Tiesa, aš
dar pagalvojau, kad tada, 2009-ais, kai tik rimtai pradėjau mokytis koučingo, tai šios knygos perskaitymas, matomai, būtų nenuvedęs manęs čia, kur esu dabar. Greičiausiai tada nebūtų minties siekti sertifikacijų šioj profesijoj.
Ai, ir žinot, kad koučingu pastabūs FB „gyventojai” gaivina save kasdien? Tik atsidarius programėlę iškart matosi pirmas klausimas „Apie ką galvojate?” (ang. „What’s on your mind?”)
Taip ir prasideda koučingo pokalbis. Ir tai yra vienas iš septynių klausimų, kuriuos autorius pateikia, kaip bazinius, kurie gali tarnauti bet kuriam iš mūsų, jei tik yra įdomumas rasti atsakymus.
Perskaitykit šią knygą, jei norit atnaujinti savo įgūdžius darbe su komandomis arba galvojate, kad koučingas yra sunkus reikalas.
Anaiptol. Juk ten tiek įdomumų!
Kaip ir pirmoji, tai ir ši knyga man taip pat pametėjo mintį, kad klausimai galėtų skrieti per FB dar daugiau. Tad keliolika jų „paleidau” savo profesiniam FB puslapyje. Užsukite, kviečiu.
Spąstai daug žinantiems
Trečioji Michael knyga buvo viena iš tų, kurios laukiau ir kalendoriuj buvau pasižymėjęs išleidimo į viešumą datą.
Tada dar kelios dienos kelionės paštu ir viskas – ketvertas vakarų manęs nėra. Išsikrovė ir Kindle skaityklė, kol buvo palikta ant lentynos, nes gi ieškojau naujų įdomumų. Vėl kelios šių knygų iškeliavo vadovams, su kuriais dirbu. Toks lengvas paraginimas nustoti būti visažiniais, nes…
Nes tokiais gi nei vienas nesam. Ar kitaip visai yra? Tai gal dar esat tikri, kad ir vairuojat geriau nei vidutiniškai? (šis palyginimas yra iš knygos ir aš tada garsu juokiausi, kai perskaičiau)
„The Advice Trap” man tarsi apjungė ankstesnis abi, nes joje ir priminimų apie tai, kas buvo skaityta, ir naujų įžvalgų apie tai, kad noras patarti pas mus visus yra įgimtas. Tai vienas iš sunkiausiai galimų iškeisti gebėjimų, bet su juo mums būna tikrai nemažai bėdos. Išsprendžiamos, aišku, bet geriau jau jos būtų mažiau.
Ir, ne, tai nėra knyga apie tai, kad negalima patarinėt. Patart netgi reikia. Tik, susimildama(s), patark tada, kai tikrai žinai.
Dabar galvoju, ką tokio patart… Patart, kad skaityt? Ar, kad ieškoti įdomumų tame darbe, kurį dirbi? Patart galiu. Ir tas patarimas kartais gali būti visai gerai. Tik, kas tokiu atveju bus jo savininkas po to, kai patarimas nuskambės ar bus perskaitytas.
Patarimas sau
Aš galiu nežinot ar man bus įdomus koučingas po metų ar penkių.
Kelis dalykus galiu įvardinti, kad žinau:
- kol veikloj yra tai, ką dar galiu naujai pažint – tol ji bus įdomi;
- kol joje bus iššūkių ir noro veikti (daugiau ar bent jau kitaip) – tol čia rasiu tai, ko ieškau;
- kol kelyje pasitaikys sunkumai – tai tik rodys, kad tai – tik dar vienas ženklas,
kad baigės geras darbas ir galimai priartėjau prie puikaus, kurį galiu spręst ir vėl paaugt.
Būtent dėl to verta tęsti, nes smalsu, kas bus toliau, kas bus dar labiau įdomu.
Čia geras patarimas? Man čia yra puikus patarimas!
Ir jis toks, nes jį pasidovanojau bei esu dėkingas už tai ir sau pačiam.
