fbpx

Ką daryti, jei neturi tikslų?

Automatinis atsakymas, kuris šauna į galvą, tai tiesiog paprastas – NIEKO.
Tai toks atsakymas, kurio nesakyčiau. Ne dėl to, kad klausimas “Ką daryti, jei neturi tikslų?”, reikalauja tik atsakymo.
Mano nuomone – šis klausimas slepia šį bei tą daugiau. Ir apie tai teko atsakomybė pasidalinti mintimis su keletu auditorijų.
Paskutinė iš jų iki šio blog įrašo – Aš ir Psichologija rengtas seminarų ciklas “Psichologijos pavasaris”

Nesuvardinsiu visko, kas buvo pasidalinta tame webinare, bet tiesiog dar kartą grįšiu prie minties apie turiu/neturiu tikslų.
Dar kuris laikas anksčiau jau buvau palietęs šią temą tik kitu aspektu – apie tai, kai žmonės linkę įvertinti gerai tai ar blogai, jei neturi tikslų.
Rašiau tai ankstesniame blog’o įraše bei dalinausi Youtube video rubrikoje #5minReikalai

Neturiu tikslų… Netikiu.

Netikiu ir patikslinsiu kodėl. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių dalykų, kuriuos šioje temoje pastebėjau – skirtingas interpretavimas to paties dalyko.

Pavyzdžiui savo “kovą” su cukrumi, įvairiomis bandelėmis ir pan. dalykais vadinu tikslu. Suprantu, kad negaliu tam atsispirti ir vienintelis dalykas, kuris skatina šioj srity daryti pokyčius – tik pavyzdys vaikams ir savo paties sveikata (kas ir vėl yra tas pats pavyzdys vaikams).
Man tai tarsi atskiras projektas, kurį visų pirma sprendžiu ar imuosi įgyvendinti, ar ne.
Tada jau planuoju savo elgesį, į dienotvarkę įtraukiu labai konkrečius veiksmus ir t.t.
Susidarau visą planą… o mano treneris juokiasi iš viso to, nes tai, kas man yra TIKSLAS – jam yra tiesiog GYVENIMO BŪDAS.

Kitas pavyzdys bus “mano naudai”. Vedu mokymus apie koučingo taikymą vadovų darbe ir prieiname prie labai konkrečios kompetencijos – aktyvaus klausymosi.
Tą verta išmokti ne tik dėl to, kad geriau išgirstum kitus, bet ir tam, kad aiškiau suvoktum ir savo minčių srautą.
Kaip kam visa tai pavyksta? Kiekvienam skirtingai, tik šioj situacijoj juokiamės prie kavos puodelio, pertraukos metu (čia dar tada, kai buvo laisvai galima arti vieni kitų būti), nes klausytis kitų man yra tarsi GYVENIMO BŪDAS, o kitam žmogui toje mokymų sesijoje – TIKSLAS.

Grįžtant prie “Ką daryt, jei neturi tikslų?”
Man jame yra daugiau nei tik klausimas. Čia labai daug informacijos sutaplinta.

Aišku, galima iškart šokti prie atsakymo, prie gyvenimiško recepto surašymo, veiksmų sarašo ir t.t.
O ką, jei labiau įsiklausytume į to Žmogaus, kuris šį klauimą turi, gyvenimą? Kokią jis patirtį įgijęs, jei toks klausimas tampa svarbus?

Palaukim su atsakymais

Jie ateis. Tiesą sakant – jie visada šalia. Kaip tik nuo to momento, kai atsiranda klausimas.

Nežinau, gal tai ir įsitikinimas, bet man jis yra tas, kuris įgalina. Tai, ką pastebėjau per šimtus koučingo dialogų – pirmas žmogaus klausimas dažniausiai yra tik įvadas į temą, kurią jis trokšta išnagrinėt.

Dažnai būna taip, kad su tuo klausimu paslepiama kai kas daugiau. Ir tai nėra kokia nors speciali uždanga. Žmogus tai daro visai be jokio plano, intuityviai, visai nesąmoningai.

Kviečiu pabūti šiek tiek su šia mintimi ir toliau pasinerti į panagrinėjimą, iš kur kilo klausimas “Ką daryt, jei neturi tikslų?”

Ar taip buvo visada? Greičiausiai, kad ne.
Kažkaip gi buvo prieita iki tokios situacijos, kai žmogus įsivardina sau faktą “štai, neturiu tikslų”.
Jei tik pasigilinam labiau tai, tas “neturiu tikslų” yra rezultatas to, kas buvo anksčiau. Tiesa?

Kokia tuomet buvo ankstesnė patirtis siekiant tikslų? Visada buvo pasiektas norimas rezultatas?
Jei ne, tai kaip tada pradėti žiūrėti į ateitį? Matomai, kad su šiokiu tokiu nerimu.

Tai tik vienas iš panagrinėjimų, kai ateitis kelia nerimą, nes nežinom, kokia ji bus ir neramu dėl to darosi.
Praeitis irgi savyje gali neštis patirtis, kuriomis nesididžiuojam.
Taip ir mėtomės, kad dabartyje gal geriau išvis tų tikslų nesikelti?

O kas žino – gal ir vėl blogą pasirinkimą padarysiu…?

Gal ir padarysiu. Tik esmė yra ta, kad sprendimus vistiek teks daryti. Vieni bus lengvesni, kitiems reikės daugiau koncentracijos, susikaupimo.

Spręsti reikės

Šioj srity lyg niekas nesikeis. Pastoviai reikės priimt sprendimus ir lygiagrečiai tam vyks gyvenimas.
Priėmei sprendimą nedaryti nieko, nieko lyg ir neatsitiks. Tiesa, priėmus kažkokį sprendimą, teks ir elgtis atitinkamai.
Ir įdomus dalykas: priėmus sprendimą, prisiimama ir atsakomybė, o tada – nėra ką kaltinti.

Koks superinis dalykas tuomet įvyksta.

Gerus sprendimus ilgainiui pavyksta priimti dažniau. Ir tai būna po to, kai priimami blogi sprendimai. Tada juos keičia tik šiek tiek blogi, kurie virsta į visai nieko sprendimus.

Po kurios laiko vėl atsiranda dar keletas blogų ir tada jau ir tas gerasis, tinkamas.

Mano patirtis sako, kad nei vieno jų negalima išmesti, juos visus verta patirti. Tokie tarsi amerikitieški kalneliai – vieni mažesni, kiti – didesni, bet būtent jų visuma ir sukuria tuos patyrimus, kuriuos vėliau verta prisiminti, reflektuoti ir taip įgyti patirties.

Visa tai tam, kad ir vėl daryčiau sprendimus. Tik pastebiu, kad vėlesni sprendimai jau yra vis labiau atliepiantys vertybėms.

Taip, kartais nukrypstama nuo jų, bet radaras vėl atstato viską į vėžes.
Lyg vėl tampa ramiau dėl sprendimų, sugrįžusių į tėkmę. Jai vis atsiranda kliūčių, bet ji pati nestoja. Tarsi vanduo, atsimušęs į akmenį, tiesiog apteka jį ir keliauja toliau.

Neturėti tikslų yra normalu

Nei gerai, nei blogai. Tiesiog normalu, jei taip yra. (Tiesa, manau, kad tai laikina.)
Kaip normalu yra ko nors labai trokšti arba tiesiog nieko nenorėti.

Gyventi, tai tarsi keliauti nuo vieno azarto pajautimo link kito. Toks lyg nepasotinamas smalsumas, kurį vis norisi patenkinti.

Tiesa, dar labai svarbus aspektas yra tas mistinis pasakymas “neturiu viskam laiko”.
Čia jau žanro klasika!
Paprastai visi laiko turim tam, kam skiriam dėmesį ir tai yra mūsų prioritetai. Dar vienas svarbus dalykas yra tai, kiek tiem prioritetam lieka energijos.
Maloniai buvau nustebęs, kai perskaičiau Jim Loehr knygą apie energijos, o ne laiko valdymą. Knygoje jos minimos keturios (fizinė, emocinė, protinė ir dvasinė) ir čia jau mūsų pačių užduotis yra susitvarkyti viską taip, kad jų nešvaistytume.
Tada ir laiko liks tam, ką smalsu sužinoti, patirti ir mėgautis atradimais.

Ir tada, kai pats pagalvodavau, kad neturiu tikslų, tai užtekdavo tiesiog ramiai peržiūrėti savo įprastas dienas.

  • Ką jose veikiu?
  • Kur/kam dingsta laikas?
  • Kiek tame veikime atsispindi mano asmeninės vertybės?
  • Kas priduoda energijos veikti?

Štai ką pastebėjau:

vienas pats visada turiu mažiau tikslų (kartais jie tiesiog maži) nei tada, kai apie tai kalbuosi su kitais, kurie man yra svarbūs.

 

O kaip sekasi Jums? Dabar. Ne kažkada “tada”.


 

Vertinu už tai, kad pasidalinat su kitais tuo, ką randant čia.

Komentarai

komentarų

Povilas Petrauskas
Šeimos žmogus, trijų vaikų tėtis, padedantis kitiems geriau įsiklausyti į save. ICF koučingo specialistas, Points of You treneris, seminarų lektorius bei mokymų programų autorius. Pastoviai mokausi, kuriu ir tuo dalinuosi.