Terminai ir apibrėžimai

Koučingas, kuriuo aš susidomėjau 2002-ųjų pavasarį, yra suformuotas 1995-aisiais, kuomet yra užgimusi Tarptautinė Koučingo Federacija (ICF – International Coaching Federeation).

Tai didžiausia, pirmoji ir labiausiai žinoma organizacija, kuri yra įsikūrusi Jungtinėse Amerikos Valstijose ir vienija per 30 tūkst. šios profesijos atstovų visame pasaulyje.

Mano paties suvokimas apie koučingą kito, nes vis daugiau patyriau jo teikiamos naudos pats ir mačiau, kaip tai padeda kitiems.
Iš įgytos praktikos, kai šiai dienai esu pravedęs virš 1000 koučingo sesijų, galiu tik pasidalinti dabartiniu suvokimu, kuris dar gali kisti ateityje (esu tikras, kad tik stiprės).

Koučingas yra dialogas su asmenybe. Tai procesas, kai pilnai tikima žmogaus potencialu išspręsti jam tuo metu svarbią situaciją, o visas dėmesys yra nukreiptas į žmogų, padedant jam galvoti ir atrasti reikiamas sprendimus.

Tai yra trumpiausia, kaip galiu įvardinti ir tuo pačiu – galima dar labiau panagrinėti keletą svarbių detalių.

Procesas – pokalbis (ar visa eilė jų per tam tikrą laiką), kuomet koučingo specialistas laikosi tam tikrų apibrėžtų taisyklių, atitinkančių kompetencijų reikalavimus.

Tikėjimas potencialu – parodymas, kad svarbiausias šiame procese yra tas žmogus, kuris kiekvienoj akimirkoj gali suvokti savo potencialą, kurio dar neišnaudoja.

Dėmesys žmogui – ne problema, klausimas ar situacija yra svarbiausia koučingo metu, o žmogus, kuris ir nori tai spręsti. Pokalbio metu žmogus auga ir taip esamą situaciją, kurią jis susikurė, gali įvertinti iš kitos perspektyvos, kurią koučingo specialistas ir padeda pamatyti šio proceso metu.

Man asmeniškai tai yra kertiniai dalykai. Esu tikras, kad būtent jie yra svarbiausi. Prie viso šio proceso dar yra ir aiškiai įvardintos koučingo specialistui keliamos profesinės kompetencijos, o viso to derinys ir sukuria tai, kuo koučingas ir yra žavus – jo metu žmogus auga kito žmogaus pagalba.