Gan dažnas klausimas, bet prieš tai trumpa istorija…
Buvo vienas toks pokalbis telefonu. Gal kažką iš skaitančių tai „užves”. Žodžiu, mano mobilus telefonas retai kada „atlaiko” visą dieną. Aš daug kalbu juo. Kartais daugiau skambinu aš, kartais – man.
Dažnai po pokalbio pamedituoju. Na, pergalvoju, ką ir kaip kalbėjau. Pastebėjau, kad gana nemažai įžvalgų tame atrandu. Vieną vakarą, kai važiavau namo iš susitikimo, pagalvojau, kad vertėtų paskambinti geram savo bičiuliui. Nesakau, kad senam, nes jis ir pats nėra senas, o ir pažįstami mes esame tik keletą metų.
Ir skambinau aš jam dėl to, kad maždaug žinojau, ką jis, kaip savo srities specialistas, gali pagelbėti kitam mano pažįstamam. Nežinojau tiksliai kaip ir kiek bus naudingas jiems tas bendravimas, bet panorau tiesiog suvesti juos abu. Jei pavyks padėti – gerai, jei nieko nesigaus – nieko baisaus.
Mes pakalbėjom, išsiunčiau jam kontaktus, o jis staiga man perskambino ir dar pasitikslino ar tikrai tą vizitinę kortelę persiunčiau. Aš tikrai persiunčiau to asmens, apie kurį kalbėjau, duomenis. Aišku, savo bičiuliui pradžioje nebuvau įvardinęs, kas tiksliai yra tas kontaktas, kuriam gali reikėti pagalbos. Toliau viskas jau dėliojosi taip, kaip turėtų būti. Bičiulis gal negalėjo pradžioj suvesti, kuo jo įmonė gali būti iškart naudinga tam, kurio kontaktus jau turėjo, bet jis tikrai žinojo, kad tuos kontaktus gerai turėti ir dėl ateities.
Jis visa tai įvardino ir pasakė, kad gal ir negalės padaryti visko, kaip galimas klientas nori, bet žinos, kas tai galėtų padaryti. Dar labiau – jis žinojo, kad ateityje šiam galimam klientui jie galėtų pasiūlyti ir šį bei tą daugiau. Tam tiesiog reikėtų susisiekti, susitikti ir pasikalbėti.
Jaučiau, kad mano draugas patenkintas, kad turi dabar tiesioginį priėjimą prie galimo kliento, nes jis jau net ir rekomenduotas buvo.
Dar vienas dalykas, kurį pagalvojau po pokalbio:
Super, va čia žmogus galvoja kelis žingsnius į priekį.
Gal ir mato, kad iškart negalės nieko padėti, bet pasistengs dėl ateities.
Verslių žmonių savybė
Pagalvojau, kad toks požiūris ir yra ta reikalinga verslių žmonių savybė – galvoti ne apie tai, ką gali gauti tiesiog iškart, bet pačiam procese tiesiog žvilgtelėti labiau į priekį ir numatyti kitų galimų scenarijų. Tai yra tiesiog savo paties investicija.
Investicija ateičiai, kuri bet kokiu atveju ateis. Tik klausimas kaip ja bus pasinaudota (nekalbu apie tai “AR BUS” pasinaudota).
Galimybes tokie žmonės pamato tada, kai koncentruojasi į kitą, o ne tik į save.
Taip, yra tų, kurie nepamato, nors kitą kartą tiesiog pirštu į tą galimybę parodai, pateiki ir scenarijų, kaip galėtų būti, bet… Viskas tvarkoj, jei tikrai Žmogui reikia kažko kito. Geru per prievartą nebūsi, bet keista, kai po tokių „špargalkių” jis vistiek sako, kad:
„nėra aplink galimybių, nėra tinkamiausias laikas dabar ir nesijaučiu pakankamai tikras. Dar kažko trūksta… „
Nebus visko pakankamai, kai pradedi daryt.
Tinkamiausias laikas taip niekada ir neateis, jei bus tiesiog laukiama tos tikrosios galimybės. Jų visada yra aplink. Visada. Jos neverta laukt. Verta eiti pasitikt.
Verslūs žmonės tai žino ir tuo naudojasi. Jie visada turi daugiau klausimų ir ieško atsakymų. Jiem patinka ieškoti, nes jie žino tą atradimo skonio jausmą. Jie juo ir vedini. Paskui juos ir kiti eina, nes jie pastoviai galvoja, kuria. Jie visada bus tie, kurių reikės visiems, kurie tiesiog eis iš paskos ir stengsis jiems prilygti.
Manau, kad vertėtų bet kada pasibandyti paverslaut. Sąžiningai, pagal įstatymus. Tiesiog pakanka sugalvot idėją ir parduot ją. Pirmiausia sau. Paskui kitiems. Žinau, kad tada viskas aplink keičiasi. Pats tampi kitoks ir suvoki, kad mokytis niekada nesustosi, nes kuo daugiau suvoksi, tuo bus smalsu pažinti daugiau ir mėgautis nauju pažinimu su dideliu malonumu.
– Kokia idėja šiuo metu neduoda ramiai miegoti ir vis norisi ją realizuot?
– Kiek dar galima sau leisti luktelkt, kol bus tinkamesnis laikas?