fbpx

Tai, kas visada padeda generuojant idėjas

Prisipažinsiu, kad kartais atsiduriu tiesiog dviprasmiškoj situacijoj, kai kalba eina apie idėjas.

Kartais pastebiu, kad galva būna visiškai tuščia ir niekas joje neužkabina veikti ar kurti, o paskui, lyg iš niekur, atsiranda krūva minčių, kad net nežinau, kaip viską suvaldyti. Pradėjau save stebėti ir pagaudyti visus tuos “lyg iš niekur” momentus.

Nieko nėra sudėtingo tame pagavime.
Čia tas pats, kai pametu raktus ir nebežinau, kur juos padėjau.

Viskas, ką turiu padaryti – tiesiog prisimenu paskutinį kartą, kai juos dar laikiau rankose. Su visomis lyg staiga užgriuvusiomis idėjomis yra lygiai taip pat.

Misija: prisiminti tuos momentus, kai idėjos pradėjo plaukti.

Manau, kad tai vienas iš tų paprastų gyvenimo receptų, kuris tinka viskam.
Jei norisi suprasti, dėl ko yra būtent tokia nuotaika, tereikia sekti prisiminimais atgal ir stebėti, kas tiksliai išprovokavo pokytį.

Kai žinai priežastį, tada galima užsiimti ir situacijos tvarkymu.

Šį kartą domėjausi idėjų stygiaus ir antplūdžio reiklais.
Lyg susisumavo keturi pagrindiniai veiksmai ar vietos, kur būnant ir ką darant, man visada atsiranda idėjų.

Šiaip jų gali ir daugiau būti, bet kai yra šios – faktas, kad ten atsiras naujų minčių, įžvalgų ir/ar idėjų.
Dalinuosi savo patirtimi, o ji gal bus naudinga ir Jums.

Važiuojam 😉

- - - TYLA - - -

Kai tik galiu – visada pradedu dieną taip.

Pradžioje suskamba tylus, gamtos garsais prisotintas žadintuvo garsas. Jis man pramerkia akis.

Tada tyliai praslenku į kitą kambarį, kur galiu šiek tiek pratempti įsimiegojusius raumenis, pramankštinti sąnarius ir tada – tssss…

Tiesiog pabūti tyloje. Be jokių didelių dienos planavimų, be atsakymų ieškojimų.

Aš atsisėdu ir keletą minučių tiesiog žiūriu į vieną tašką ir seku savo kvėpavimą.

Nesitikiu iš savęs nieko. Nieko iš savęs ir nereikalauju.

Tai tarsi ritualas ir, jei jis yra mano dienos pradžioje – viskas bus super!

Kartais užsisėdžiu taip ir net nepajaučiu, kai viena kita mintis vis aplanko.
Tada prie jos kažkiek laiko praleidžiu, ją apgalvoju, vis pasvarstau “o kas jeigu?”.

Ilgainiui pastebėjau, kad tai būna tik užuomazga to, kas vėliau gali tapti šiuo bei tuo didesniu.

Tyla man svarbi ne tik dienos pradžioje. Ją vis praktikuoju ir stengiuosi prisijaukinti, kad kuo dažniau jos būtų visame bendrame gyvenimo triukšme.

Nesakau, kad viskas aplink turi nutilti. Ne, taip ir negali būti. Tiesiog leidžiu sau stabtelt ir pabūt.

Net transporto spūstyje spėju pasidžiaugti pauze, kurioje “atsidūriau”.

Tyla – tai ne vien tas laikas, kai aplink nieko negirdžiu.

Tai laikas, kai tuo metu tiesiog susilieju su tuo, kas yra aplink ir būnu visumos dalis, kurioje tiek daug visko vyksta.

- - - DUŠAS - - -

Ir esu tikras, kad tai bene daugelio labiausiai idėjas generuojanti vieta, tiesa?

Aš kartais gailiuosi, kad neturiu duše kokio nors specialaus popieriaus lapo ir rašiklio, kuris galėtų rašyti vandenyje.

Tas nesustojantis vandens lašų garsas tarsi užburia. Kartais net prisvaigstu, kad mano viršugalvis prasiveria ir ten sušoka visos mintys ir idėjos.

Žinau, kad yra tų, kas pasileidžia vonios kambaryje muziką ar dainuoja dušo kabinoje.
Aš to nedarau. Na ok, gal kartais paniūniuoju. Tik muzikos leistis negaliu, nes labai dažnai save pagaunu, kad į galvą atėjusią mintį tiesiog balsu kartoju, kad tik nepasimirštų.
Taip vis ir bambu sau po nosim, kol neužsirašau į užrašų knygutę ar ant kokio nors lapelio.

Nepraleidžiu duše labai daug laiko (ypač ten viskas greit susidėlioja, kai atsuku šalto vandens srovę), bet to man užtenka, kad pasikrauti.

Mėgstu duše pastovėti ir vakare. Tai ne tik atgaivina, bet ir leidžia “suvesti” visos dienos įvykius.

Dušą man dar atstoja ir panėrimas baseine. Tada stengiuosi panirti kiek galima giliau ir taip prasiplaukti.

Toks tarsi kitoks atsijungimas įvyksta. Tada baltai pavydžiu tiem, kas nardo. Juk ten visiškas kosmosas!!!

Jame visko tiek daug ir lyg nėra nieko taip pat pasikartojančio.

Dušas, upės srovė, lietaus lašai – viskas taip unikalu.
Kaip ir mintys, kurios aplanko. Net jei jos ir apie panašius dalykus – jos visos tokios skirtingos.

- - - DIENORAŠTIS - - -

Pradžioje galvojau, kad tai bus vienintelė vieta, kur galiu generuoti idėjas.

Pasirodo – visai ne. Dienoraštyje aš jas tik sisteminu ir visą tą padriką vaizdą pradedu versti kažkuo labiau suprantamu.

Dienoraščio rašymas man tarsi kitokia diskusija su savimi. Neskaičiuojat “namų darbų”, kai reikėjo savo dienos veiksmus pildyti mokykloje, tai su dienoraščiu esu maždaug nuo 1999-ųjų.
Tada jau sąmoningai jį vesdavau.

Dienoraštyje vis naujai pamatau tiek save, tiek viską, kas mane supa.

Man jis ne tik idėjų knyga, bet ir srautas naujiems suvokimams.

Kolegos netgi paskatino pačiam sukurti savo. Buvo tarsi iššūkis, nes jame norėjau palikti ne tik tuščius lapus (kas ir yra dienoraščio esmė – kad jie būtų užpildyti jo turėtojo), bet ir dalį savo minčių apie tai, kas anksčiau buvo nugulę į mano dienoraščio lapus. Dar žinau, kad sandėly vienas kitas jų yra. Jei bus didelis noras rašyt į INFINITO dienoraštį  – jie čia >>>.

Kartais būna, kad nežinau ką rašyt. Tada tiesiog klausiu savęs apie dalykus, kuriuos žinau ir kuriais noriu pasidalint.

Tada viskas pradeda aiškėt ir galiausiai ranka nebepsėja su mintimis. (dažnu atveju to pasekmė būna tai, kad neperskaitau to, ką parašiau :))

Kaip dienoraštį paversti tarnaujančiu mums?

  • Klausti savęs visų galimų būdų, kaip kas nors galima būtų įgyvendinti.
  • Mintis jame dėlioti ne tik raštu, bet ir piešiniais, atskirais pavadinimais ir galiausiai – suvedinėti sąsajas.
  • Diskutuoti su savimi, provokuoti save pokyčiui.
  • Rašyti jame tai, kas tuo metu vyskta su mumis.
  • Pagirti save.
  • Padėkoti už tai, kas jau turima.
  • Naudoti dienoraščio lapus tarsi ateities vizijos lentą.
  • Rašyti ne tik nuo pradžios, bet ir iš pabaigos knygos.
  • Prisilipinti jame priminimo lapelių, nuotraukų, renginių/seminarų bilietų,
    vaikų piešinių – visa tai vėliau primins apie save ir taip atsiras naujų įžvalgų. 

Dienoraštis – tai mano paties erdvė, kurioje mintys gimsta lyg iš niekur. Kartais jos aplanko tiesiog intuityviai rašant (plačiau apie intuityvų rašymą aprašyta www.psychicawakeningsseattle.com)

- - - KELIONĖ - - -

Kaip dabar atsimenu, kad pirmas kartas, kai pagalvojau, kad kelionėse kyla daug minčių – buvo tada, kai skridau į Rio.

Tai buvo pati ilgiausia mano kelionė tuo metu (2014-i metai).

Aš net neįsivaizdavau, ką tiek ilgai reikės veikti…

Kartu su savimi turėjau Oprah Winfrey knygą “What I Know For Sure”, kurią gavau dovanų iš mūsų šeimos draugės Karinos.
Skaičiau tą knygą ir net nepajaučiau, kaip mintyse sukosi eilė idėjų, o dalis jų tiesiog ir nugulė ant knygos puslapių visur, kur tik radau tuščios vietos savoms mintims.

Galvojau, kad knyga taip paveikė. Knyga išties yra nuostabi, kurioje tiek daug perteikta to, kas verčia apie tam tikrus dalykus pagalvoti iš naujo.

Vėliau supratau, kad man pastoviai kyla daug minčių tada, kai keliauju.

Ir nesvarbu kur ir su kokia transporto priemone. Svarbu, kad pats būčiau keleivio vietoj.

Dabar visada darau pasirinkimą: jei tik yra galimybė nuvykti į susitikimo vietą taip, kai galiu būti tiesiog keleiviu – taip ir darau.

Seminaras Klaipėdoj ar Kaune – vykstu traukiniu. Mokymai JAV ar Tailande – džiaugiuosi, kad skrisiu ir turėsiu marias laiko pagalvojimams.

Žodis “kelionė” čia tarsi kelias reikšmes turi. Viena jų – tiesiog faktas, kad kažkur fiziškai judėsiu.

Kita jo reikšmė yra šiek tiek apie kitus dalykus. Apie tuos, kurie įvyksta būtent keliajant. Ir ten aš keliauju ne tik fiziškai.

Kelionė man dabar šiek tiek daugiau nei tik persikelt iš vieno taško į kitą. Tai daugiau procesas, kuriame būnu, kuriuo galiu mėgautis, stebėti aplink besikeičiančius vaizdus pro langą.

Tada lyg tam tikra tyla, kurioje… na, jau aišku, kad tyloje man visada atsiranda daug minčių.

Kartais jų laukiu, nes jaučiu, kad esu jų pritrūkęs. Kartais – baugu būna galvot, kad kai ko nebespėsiu padaryt, nes minčių ir idėjų yra tiesiog per daug.

Mane tas nerimas džiugina. Jaučiu, kad tada tikrai gyvenu!

Vertinu už tai, kad pasidalinat su kitais tuo, ką randant čia.

Komentarai

komentarų

Povilas Petrauskas
Namuose - trijų vaikų tėtis. Prefesinėje srityje padedu kitiems geriau įsiklausyti į save. Esu profesionalus ICF koučingo specialistas bei sertifikuotas Business, Executive & Team Coach. Seminarų lektorius bei mokymų programų autorius.