Šis įrašas yra apie du dalykus. Apie vieną su kitu susijusius.
Jau kurį laiką audžiau mintį sureaguoti į pasikartojančias situacijas, kuriose atsiduria mano pažįstami.
Turėjau tame patirties, tai kodėl neišsakyt savo poziciją? Ją turėjau ir anksčiau, bet niekada nesuvokiau taip aiškiai.
Kartą tomis idėjomis pasidalinau su drauge ir labai aiškiai pamačiau, kad tai buvo mintys, kurių ji ieškojo.
Manau, kad tokio pozicijos aiškumo reikės daugumai, kas pasirinko (arba tenka) reikšti nuomonę viešiau. Visi tokie bandymai neišvengiamai sulauks grįžtamojo ryšio.
Koks gi tas kelias, kuris sulaukia grįžtamojo ryšio?
Jei trumpai – bet kuris.
Taip, viskas, ką besiimtume daryti – viskas sulauks grįžtamojo ryšio (arba dar tiksliau – reakcijos iš kitų).
Turiu juodraštyje keletą realių situacijų, kurių ir taip daug soc. erdvėj, bet šiame įraše kalbėsiu tik apie tai, kas susiję su manimi pačiu. Nenoriu įvardinti asmenų, su kuo visa tai įvyko.
Tiesiog tikiu, kad jie (su visais esu asmeniškai pažįstamas), taip pat kažkada atkreips dėmesį, pastebės pasikartojančią situaciją ir kitą kartą naujai spręs, kokių veiksmų imtis.
Taip, žinau, jog geriau būtų įvardinti tiksliai, kad būtų daug aiškiau suprast viską, bet… kol aprašysiu vieną, tai tuo pat metu panašių atsiras dar bent penkios.
Galų gale – rašau tai ne dėl to, kad aiškiai pirštu parodyt, o tam, kad būtų pamatytas bendras vaizdas ir iš to būtų galima daryti išvadas. Tarp kitko – labai paprastas.
Aš tikiuosi, kad šis tekstas dar įkvėps ir daugiau asmenų dažniau viešai pristatyti tai, ką jie daro. Dabar to neparodo, nes tiesiog nenori sulaukti tam tikros kitų reakcijos – kitų (dažnai net nepažįstamų) žmonių komentarų.
Galėtų, bet nesiima. Na, juk tai irgi pasirinkimas ir gerbiu tai.
KOMENTARAI apie tai, kas padaryta
Taip, būtent KOMENTARAI ir yra pirmoji šio blog’o įrašo dalis.
Jie dažnai ir yra kitų grįžtamasis ryšys į viską, kas yra padaryta (jie ir toliau liks atsaku viskam, ką imisitės daryti ir Jūs).
Vieni jų būna garsūs, kiti tylūs. Vienų visai nebūna, bet tai taip pat labai iškalbinga kitų reakcija į tai, kas buvo padaryta.
Štai, apibendrinu situaciją savo per asmeninį pavyzdį:
Pradedu garsiau/viešiau reikšti mintis ar poziciją tema, kuri man yra ir įdomi, ir aktuali. Ir iškart galiu tikėtis reakcijos iš kitų.
Vieni gali pritarti išsakytoms mintims. Kiti gi – turės kitą nuomonę ir ją pagrįs. Dar bus tų, kurie reaguos puldami ar stengdamiesi ką nors įrodyti.
Visaip bus. Visai būdavo. Ir tame buvime mokiausi. Mane ir mano padarytus veiksmus mokė apginti tie, kas reaguodavo į tai, kas buvo padaryta.
Taip aš mokiausi reaguoti, atskirti, suprasti, įsijausti.
Svarbiausia šio mokymosi dalis: kaip galima labiau į viską pasižiūrėti tarsi iš šono.
GERI ir BLOGI komentarai
Kurie yra labiausiai laukiami? Pradžioje laukdvau vienų, stipriau reaguodavau į kitus, kol galiausiai suvokiau, kad pats komentaras ir yra ta dovana, kuri šį bei tą moko.
Tada lyg viskas pasikeitė. Tarsi apsivertė aukštyn kojom.
Atsimenu, kai į keletą viešai išsakytų minčių sulaukiau nepritariančių komentarų ir žūt-būt stengiausi parašiusiems įrodyti, kad jie nėra teisūs.
Įrodžiau? Taip, įrodžiau, kad esu teisus, bet galima nuspėti, kaip tada pasijautė tie, kas pas mane “į svečius atsinešė savo dovaną”.
Ta “dovana” – jų išsakytos mintys. Ir tam tikrame lygmenyje visi jie nori tą savo dovaną perduoti tokią, kokią ir atsinešė.
Galiausiai supratau, kad pats komentaras nėra nei geras nei blogas. Jis tiesiog yra toks, koks yra.
Ir mano pareiga – priimti, t.y. leisti jam būti.
Štai ką supratau iš tokio veiksmo:
Komentaras yra apie tą, kas jį parašė/pasakė.
Mano reakcija į jį – yra apie mane.
Kaip man palengvėjo su tokiu suvokimu!!! Būtent tą akimirką aš nustojau kovoti kovoje, kurioje niekada negali laimėti. Dar labiau – tai net nėra kova. Tai tiesiog parodymas to, kas esi.
Kaip kartą pasakė Maya Angelou “Žmonės pamirš, ką jiems pasakei, jie pamirš tai, ką padarei, bet jie niekada nepamirš to, kaip privertei juos jaustis.”
Tada aš suvokiau, kad visame tame yra tik vienas klausimas: kaip aš priimu dovaną iš kitų?
Štai dabar kas nors pasakys/parašys:
– Povilai, nusišneki. Juk būtina sureaguoti, nes kitaip bus tik blogiau.
Juk tai daug ką pasako apie tą, kuris taip galvoja, tiesa?
O kas jei tai būtų šiek tiek “riebesnės” mintys? Pavyzdžiui:
– Esi visiškas kvailys su tokiom savo mintim!
Ir, tarkim, į jas sureaguoju tokiu atsakymu: Pats esi kvailys! Nepatinka – neskaityk!
Mano reakcija – yra tai, kas esu aš. Ir tai, ką kiti galvoja – yra apie juos, o ne apie mane.
Taip, aš visada atkreipiu dėmesį, bet per geras pamokas tiesiog išmokau atskirti save nuo kitų minčių.
Ypač tada, kai galiu skirti tuos, kurie vienaip ar kitaip reaguoja.
Žinot, ką pastebėjau? Gi tai, kad aplink nėra daug tų, kurie turi daug neigiamų minčių. Aplink visada daugiau tų, kurie yra tiesiog panašūs į mus pačius.
Ir komentarai man toliau liko viena didžiausių dovanų, nes jie labai priklauso nuo to, kokie žmonės mato tai, ką darau.
Dėl to čia yra antras svarbus dalykas:
Žmonės, kuriuos sutinku savo kelyje
Juk už kiekvieno komentaro slypi ir konkretus žmogus. Ir kiek jų sutinkame per labai konkretų laiko tarpą?
Įpratau džiaugtis pažintimis, kurias seku ir pasižymiu. Taip, gal keistai atrodo, bet visada malonu stebėti, kiek ir kokių pažinčių sukuriu per tam tikrą laiko tarpą.
Ar pastebėjot, kiek ir kokių pažinčių užmezgėt per pastarąjį laikotarpį? Kiek jų liko? Kurias jų pakeitė naujos? Kurios yra “iš reikalo” ir kurios tikros – tos, kurių nuoširdžiai ieškojot?
Juk jos labai įvairios. Vienos tos, kur tiesiog pasisveikini ir daugiau nebegalvoji ir gal net niekada nebesusitinki, o kitos tos, po kurių seka tam tikras veiksmas:
- gal tiesiog puodelis kavos;
- bendri aptarimai;
- gal projektai;
- gal gyvenimas kartu?
Štai čia man yra svarbus komentaras. Reaguoju į jį ir įdomiausia yra tai, kad iš šių žmonių komentarai nebus tik internete.
Ir būtent jie man yra svarbiausi, nes jie pasakomi žiūrint į akis, be pagražinimų, su nuoširdžiu noru būti naudingu žmogumi.
Štai tokias pažintis branginu, vertinu tokių žmonių nuomonę, nes tiek jie, tiek jų mintys mane augina.
Ir tada aš galiu dalintis. Per patį save aš galiu būti naudingas ir kitiems.
Dėl to ir kviečiu šiek tiek kitaip pasižiūrėti į visas tas situacijas, kai viduj yra jausmas, kad turima kuo pasidalinti, bet vis dar nedrįstama dėl “blogo” komentaro.
Turit tokių minčių? Kviečiu išdrįst. Dėl to, kad mes patys save geriau pažįstame per kitus ir tada galime būti naudingi kitiems.
Kodėl to gali reikėti? O kodėl ne?
nuotraukos iš unsplash.com
——- ——-
