Profesionalo užgimimo ciklas

Jaučiu, kad jei užsukot į čia, tai gal yra noras sužinoti arba bent jau pagalvojot apie tai, kodėl rinkoje vis atsiranda nauji mokytojai/lektoriai, nors ilguoju laikotarpiu – jų lieka praktiškai tiek pat, kiek buvo.

Visai neseniai pabaigiau 5-ių dienų mokymų kursą, kuriame pats buvau lektorium.

Ar sakau, kad aš mokytojas? Ne, nesakau.

Tik žinau, kad jau galiu pasidalinti informacija, kuri kitiems gali būti naudinga.

Apie ją – šiek tiek vėliau. Dabar kviečiu pasižiūrėt video, kuriame pasidalinu mintimis apie tai, kokie yra trys etapai, kad žmogus, norintis dalintis savo patirtimi, būtų tas, kuriuo kiti norėtų sekti.

Manau, kad profesionalu tampama taip:

Visada tikėjau, kad aplink mums yra tiesiog tai, ką mes pasirenkame matyti.

Apie tai, kur ir su kuo mes esame, labai gerai pasakė vienas man labiausiai patinkančių žmonių. Beje, irgi mano Mokytojas – Jim Rohn. (gaila tik, kad atradau jį gana per vėlai…)

Mintis labai paprastai ir labai taikli:

„Jei nepatinka – pasitraukt. Juk nesi medis.“

Kai viršui esantį video įkėliau į savo Facebook paskyrą, tai po kurio laiko gavau keletą žinučių, kurios mane nudžiugino.

Dėl labai paprasto dalyko: aplink mane yra labai daug sąmoningų žmonių, kurie turi aiškų suvokimą apie savo pačių galimybės augti.

  • Jie tai daro ne dėl to, kad reikia, bet dėl to, kad nori.
  • Jie suvokia, kad gauti yra daug smagiau, kai pirma duodi pats.
  • Jų EGO vis dar išnyra į paviršių, bet yra aiškiai suvokiama, kaip galima su juo sutarti.
  • Jie mėgaujasi būdami nuolankūs vieni kitiems ir dėl to per jų galvas niekas „nelipa“.
  • Dėkingumas – yra jų kasdienybės dalis.
  • Jie svajoja ir kuria kartu, nes nemato prasmės daryti viską po vieną.

Taip gyvent yra neapsakomai smagus jausmas ir kiekvieną vakarą, kai dienoraštyje suguldau paskutines dienos mintis – visada už tai dėkoju.

Gyvenime įvyksta ir dar įvyks visko. Ir labai gerai, kad visa tai „atsitinka“ ne vienu metu.

Įsivaizduokit: jei viskas, kas šiais metais dar tik įvyks blogo – nutiktų per vieną dieną.
Ir atvirkščiai: kas dar tik nutiks gero – sukris per kitą dieną.

Tada visos likusios metų dienos bus tokios „normalios“. Sakot, kad gal būtų gerai?

Nemanau. Jaučiu, kad neatlaikytume tos vienos dienos, kai viskas gera/bloga sukrinta.

Tiesiog nebūtume pasiruošę, neturėtume jėgų viską atlaikyti vienu metu.

Gyvenime viskas atsitinka ne mums, o dėl mūsų.

Ir dėl to viskas „patiekiama“ dalimis. Taip, kad galėtume atlaikyti ir pasiruošti kitam etapui.

Būtent dėl to aš pats esu linkęs skirti laiko mokymuisi. Tiesiog metu tam iššūkį ir stebiu, ką galiu „pakelt“.

Atsimenu, kad vienoje iš savo vizijos lentų projektavau norą vesti mokymus. Labai konkrečius mokymus norėjau vesti.

Tiesa, turiu iškart įspėt, kad pats nei tikiu tuo, nei skatinu daryti bet kokius planus, rašyti rezoliucijas, piešti vizijas ar prisilipinti mantras ant veidrodžio ar ant lubų, jei nėra jokio įsipareigojimo padaryti viską, kas reikalinga, kad tuos planus įgyvendinti.

2018-ųjų sausį suvokiau, kad vizija tampa realybe. Ir net kelis kartus didesne.

2015-ais metais rašiausi, kad noriu vesti Points of  You sertifikacinius trenerių mokymus. Bent pora kartų per metus…
Kas nutiko su tokia vizija? Ne tik, kad esu šių mokymų lektorius, bet vedu juos net ne Lietuvoje!

Sausį užbaigiaus su mokymais Lenkijoje, pavasarį laukia grupė Tailande ir Kosta Rikoje.

Ar čia bent kažkiek kvepia pagyromis?

Tikrai, kad kažkam gali taip atrodyt.

Tik ne Jums.

Ne dėl to rašau, kad pasigirčiau. Rašau dėl to, kad įkvėpčiau ir parodyčiau, kad verta pajudinti save iš įprastos vietos.

Nekalbu apie greitą rezultatą (bent jau aš pats neturėjau dar galimybės labai greitai tokius tikslus pasiekti) ir apie tai, kad visa tai bus lengvas kelias.

Kalbu apie tai, kad galiausiai bus verta visų pastangų, kurios buvo įdėtos.

Tad papildoma žinutė prie visos tos info, kuri yra video:

Kai suvokiau, kad nesu pasaulio bamba ir pasaulis bus geresnis tik tada,
kai pats būsiu geresnis, tada tapo aišku, kad galiu ir noriu daug ko išmokt.

Ir svarbiausia – mokytis yra beprotiškai įdomu, nes aplink yra labai daug gerų mokytojų.

Tą pamačiau iškart, kai nustojau save laikyti svarbiausiu ir įrodinėti savo tiesas (oj, kaip nebuvo lengva…)

Nuotraukoje – tos gana nelengvos kelionės dalis. Su komanda, kuri mokėsi vieni iš kitų.

Čia mes 8-ą dieną kartu ir esame tikrai pavargę, tik atrodome pakylėtai.

Dvi dienos pasiruošimo, penkios dienos įtemptų mokymų, diena viską supakuot ir susiruošt kitiems mokymams…

Ir po viso to – aš dar labiau laukiu naujo susitikimo su žmonėmis, kurie iš lėto, su pagarba ir atsidavimu vienas kitam, keičia gyvenimus į gera.

Štai taip – kantriai ir kryptingai – tampama profesionlu.

Galima ir greičiau, bet tikrus Mokytojus sutinku tik tuos, kurie savo profesiniam ir asmeniniam augimui daug skyrė anksčiau ir toliau tęsia tą kelionė. Dėl to iš jų norisi mokytis, norisi vėliau ir dalintis tuo, kas išmokta.

Kaip vėliau parašė mano bičiulis Artūras:

Graži abreviatūra – trys S:
Sek, Sulaužyk, Sukurk.

Juk žinot, kad visi turim savo Mokytojus gyvenime, tiesa?

Vertinu už tai, kad pasidalinat su kitais tuo, ką randant čia.

Komentarai

komentarų

Povilas Petrauskas
Šeimos žmogus, trijų vaikų tėtis, padedantis kitiems geriau įsiklausyti į save. ICF koučingo specialistas, Points of You treneris, seminarų lektorius bei mokymų programų autorius. Pastoviai mokausi, kuriu ir tuo dalinuosi.
1 komentaras
  1. […] buvau rašęs apie tapimą profesionalu, tai čia tarsi tik tam tikras patvirtinimas būtent to. Čia man būtent to ir reikėjo, jei […]

Komentavimas išjungtas.