Nežinojimas yra gėris, nuo kurio kartais bėgama

Mes visi žinom daug. Ir čia kviečiu tą pripažint bei… nesidžiaugt labai dėl to. Arba džiaugtis dėl to, kad nežinojimas yra tai, ko turit daug.

NEŽINOJIMAS yra geriau? Taip, būtent.

NEŽINOJIMAS YRA VISIŠKAS GĖRIS

Apie ką aš? Apie labai paprastus dalykus, kurie tarsi rinkosi į vieną visumą ir galiausiai “pramušė”. Susidėliojo mintys, kaip kokia galinga armija, nors pradžioj tai buvo tiesiog padrikų idėjų mišinys.
Tarsi būčiau vaikščiojęs miško prieeigose ir staiga pasinėriau gylyn į medžių tankmę. Nepažintą tokią, bet lyg ir saugią sau, savo naujam pažinimui, kuris visada ateina iš paprasto nežinojimo.

Photo by Mareks Steins on Unsplash

Vakar dundėjau traukiniu iš Kauno į Vilnių. Vėlyvas vakaras, paskutinis traukinys, už lango jau tamsu, o mintys dar verda. Prieš gerą pusvalandį buvo pasibaigę mokymai, kuriuose sutikau per 20 fainų žmonių ir kelias valandas praleidome kartu.

Tą vakarą mano darbas buvo tiesiog pasakyt kelias mintis, pateikt sąlygas jų plėtoti asmeniškai ar grupėse ir tiesiog stebėt, kaip viskas vyks. Paprasta.
Iš šono viskas paprasta, tik šiame procese yra labai svarbu stebėti.

Stengiuosi akimis susitikti su kiekvienu iš tokiose grupėse/mokymuose dalyvaujančių ir kartu esančių procese. Džiaugiuosi, kai per tą laiką bent akimirkai pagaunu kiekvieno dalyvavusio žvilgsnį ir tas žvilgsnis man visada pakužda tam tikrą nuojautą. Akyse lyg stengiuosi pamatyti atsakymą apie to žmogaus būseną būtent tuo metu.

Ir tų būsenos išraiškų būna įvairių. Jos gali būti apibūdintos taip (ar bent jau panašiai):

  • Va, pasikapsčiau čia!
  • Hmhm, o tai dabar kaip toliau bus?
  • Aha, čia apie tai! Negalvojau.
  • Neee, netikiu.
  • Oba! Nu rimtai gi!
  • Na, kaip ir aišku.
  • Šakės, čia tikrai aš sau taip kalbu?

Aš džiaugiausi dėl to nepastebimai kuriamo kontakto su kiekvienu dalyviu. Aš visada mokausi iš jų ir kiekvieną kartą, kai po mokymų išgirstu padėką savo atžvilgiu, tai aš lygiai taip pat ją išsakau atgal. Netgi tais pačiais žodžiais.

„Ačiū, buvo smagu.”, „Dėkui už paskaitą.”, „Ačiū už idėjas ir gerą laiką.”, “Super, geri buvo klausimai.“

Su kiekvienu šiuo pasakymu, aš mintyse atkartoju tą patį. Tie, kas su manim jau kurį laiką mokymuose – žino, kad tai darau, nes tai net matosi. Aš atkartoju padėką tais pačiais žodžiais ir kartais tai pasimato. Tik darau patyliukais, tai tiesiog nesigirdi. Kodėl?

Todėl, kad tikiu, jog mes visi esame vienas kito atspindys ir jei taip susiklostė,
kad mokymuose aš sugebėjau priartėti prie žmogaus ir paklausti jo to,
kam jis jau pasiruošęs – vadinasi iš to proceso išmokome abu kartu.

Viskas paprasta, kai žinai, bet šito aš nežinojau visada ir būtent tada, kai nežinojau – buvo smagiausias dalykas. Tada aš tiesiog norėjau sužinoti ir nežinojimas mane vedė iš kantrybės!

Na, kada gi sužinosiu? Kada tai suprasiu?

Kartodavau sau ir mėgavausi, nes aiškiai suvokiau, kad naujas pažinimas tik artėja. Buvo neramu, bet beprotiškai smalsu.

Smalsumas atveria nepažintas teritorijas. Netgi į save.

Štai vakar nuskambėjo vienas toks teiginys: “Bet tai čia per sunkūs klausimai žmogui”.

Aš sureagavau atsakydamas, kad atsakymai visiek bus, bet vėliau pagalvojau, kad galėjau atsakyti kitaip. Dabar mąstau, kad gal ir gerai, kad sureagavau be pasidalinimo viena mintimi, nes jei būčiau tai padaręs vakar, šiandien apie tai nebūčiau rašęs į dienoraštį, nebūtų šių minčių ir čia.

Tai kur ta Nežinojimo nauda? Pateiksiu vieną pavyzdį, kuris, tikiu, nuves dar toliau link aiškumo.

Pamenat tą vaikišką žaidimą “Sugedęs telefonas”? Na, kur išsirikiuoja eilė vaikų, ir pirmajam pasakomas žodis (o geriau – frazė) ir jis tai turi pakuždėti į ausį pirmam po savęs, tada tas – kitam ir t.t. grandinė nueina iki paskutinio.

Ką pasako paskutinis? Taip, būna daug juoko, kai įvardina pirmasis ir paskutinis.
Totaliai skirtingus žodžius (arba frazes) turime, tiesa? Pamenat, kaip būdavo linksma?

Tada dar įsijungdavo kitas etapas – ieškomi “kaltininkai”, kurie pasakė ne taip, kaip reikia. Dar pradedama ieškoti, kur buvo ta grandis, ties kuria ir pasikeitė visa esmė!

Ir įrodyk aštuntam vaikui, kad jis pasakė blogai, kai jis yra tikras ir aiškiai žinojo, ką jam pasakė septintasis! Juk atsimenat, tiesa? O gal ir patys kažkada buvote tuo „aštuntuoju vaiku”, kurio žinojimas ir pakeitė visą įvykių seką.

Tada žiūri septintas į aštuntą ir sako: taigi sakiau “laužo degiklis”!
Aštuntasis atšauna: “Lūžo variklis” gi sakei, aš gi žinau, ką girdėjau!

Pagaunat, kur link aš čia?

Žinom daug, nors kartais tai gali būti toli nuo tikros tiesos.

Ir gyvenam sau su tuo žinojimu. Nežinodami, kad jis gali būti klaidingas. Ir stiprūs jaučiamės, kad žinom daug bei kartais užpykstam, kai pagaunam save, kad yra klausimas, į kurį neturim atsakymo!

Juk būtent tas klausimas ir yra tai, kas kilsteli mus į naują žinojimą, naują suvokimą. Būtent tas klausimas ir padaro mus silpnais, kad ir vėl galėtume ieškoti atsakymų, tikrinti versijas, išbandyti tai, ko nedarėm anksčiau, kad galiausiai suprastume, kas yra ta nauja tiesa, kurią mes naujai nešiosimės su savimi ir rodysim, ką žinom.

Taip, ir tai vėl gali būti tiesiog neteisingai išgirstas prieš tai buvusio “žaidimo“ dalyvio teiginys (žodis ar visa frazė).

Žinojimas, esantis aplink mus, kurį susikuriam patys.

Ir kiek daug tų “žinančių” ir niurzgančių galima priskaičiuoti. Ne, aš ne apie Jus. Aš apie tuos, kurie:

  • nori didesnio atlyginimo iš savo darbovietės, bet žino, kad algos jų šefas nekels, nes jis stuobrys ir pasipūtęs;
  • lyg ir eitų kurti naujus santykius, bet žino, kad ir vėl bus apgauti;
  • mato, kad kitiems sekasi veikloj, bet žino, jog dabar yra netinkamas laikas pradėti…

Na, apie tuos aš. Žinančius. Protingus – Neturtingus.

Ir žinoma – apie save. Apie tą, kuris dar vis pagaunu kokią nors mintį, kur jau turiu aiškų atsakymą ir perklausiu savęs paprastų klausimų:

Ar tikrai? Ar esu 100% tikras? Kodėl dabar apie tai taip galvoju? Ir čia viskas, ką žinau?

Pastebėjau vieną dalyką, kuris man gimė iš mano (ne)žinojimo.
Dabar aš šiek tiek ilgiau užtrunku priimant sprendimą, bet tas svarstymo laikas man labai daug sutaupo energijos, nervų ir pinigų, kai vėliau pamatau, kad labai paprastai galėjau sužinoti dar daugau ir su ta papildoma informacija būčiau pasielgęs visai kitaip.

Pastebiu tai, kad NEŽINOJIMAS (arba kitaip – žinojimas mažiau pradiniam taške)
visada duoda daug daugiau nei ŽINOJIMAS.

Nežinojimas skatina ieškoti, veikti, atrasti, naujai patirti, keltis naujus tikslus, perprasti iš naujo ir kas, manau, svarbiausia – augti daugiau per pažinimą, kai viskas taip greitai keičiasi.

Iš viso to – augti labiausia ir trukdo žinojimas. Jis blokuoja, per jį sunku priimti tai, kas nauja arba tik pradeda atsinaujinti.

Jau atrodo, kad žinau, kokie mano vaikai ir bam – jie iškrečia ką nors tokio, kad net atsisėdu.
Lyg aiškiai žinau, kaip konkrečioj situacijoj elgsis mano žmona ir boom – ji padaro taip, kad man žandikaulis tik šast žemyn ir stoviu akimirką prasižiojęs.

Kur jau ten vaikai, žmona, draugai, kolegos… Aš pats labai gerai žinau save… aha, iki to momento, kol nepadarau kažką tokio, kur paskui belieka tik perklaust: “Ei, draugeli, rimtai čia Tu? Nu geras, nežinojau!“

O jei dar bent kiek pasidomėtume tuo, ko dar mes nežinome? Oj, čia dar tamsesnis miškas. Ir tas pažinimas ateis. Gal iš lėto, gal greičiau, bet visada tinkamu metu. Tada, kai labiausiai to reikės.

Nežinau ar tikrai būtent taip, bet tikiu, kad taip yra geriausia. Ir išties – taip gera ko nors nežinoti, bet norėti sužinot!

Taigi… O Jūs visada viską žinot?

Kviečiu padaryt eksperimentą – susiplanuokit su kuo nors išgert puodelį kavos ar arbatos ir pakalbėkit apie tai, ko dar nežinot ir norėtumėt sužinot.

Pažadu, kad atrasit tiek daug!

Taip, gali susijaukti mintys, bet kartais reikia būtent to, kad po tos audros atsirastų noras nurimt, palaukt ir pasiruošt naujai kelionei vėl ieškoti atsakymų.
Tada vėl klaust, nes klausimai mus ir augina, kilsteli iš pradinio žinojimo į naują, daro mus didisnius nei buvome.

To ir linkiu! Nežinokit. Ir per tai – pažinkit.


nuotraukų šaltinis – https://unsplash.com
Patiko? Kviečiu pasidalint su kitais
Povilas Petrauskas
Šeimos žmogus, trijų vaikų tėtis, padedantis kitiems geriau įsiklausyti į save. ICF koučingo specilalistas, Points of You treneris, seminarų lektorius bei mokymų programų autorius. Pastoviai mokausi, kuriu ir tuo dalinuosi.
0 komentarų

Rašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.