Menas nekrušti sau proto

Jau nebe pirmą kartą pagavau save situacijoj, kai atsakymas buvo tiesiog prieš akis

Esu tikras, kad tokių situacijų dar bus ne viena. Lygiai taip pat tikras esu ir tuo, kad tokiose situacijose atsiduria ir daugelis mano pažįstamų.

Ar galima jų išvengti? Jaučiu, kad ne. Iš kitos pusės – net neturiu tokio noro, kad jos imtų ir pranyktų.

Priešingai – man tokios situacijos yra naudingos ir aš galiu su jomis gyventi.

Šį kartą – apie vieną iš jų, kuri mane varė iš proto, o vėliau pamačiau, kad pats krušau savo smegeninę net nesuvokdamas, kad tai darau.
Nerandu kito derinio, kaip “krušti protą”, nes renkuosi jį vietoj to, kad pastoviai naudočiau “f*cked my mind”.

Apie tą “f*ckinimą” šį kartą bus ir daugiau (o gal net ir visa esmė jame suguls). Pamatysim dar.

Kai galiausiai į gyvenimą paleidau savo internetinį puslapį su visa informacija jame, tai aiškiau žinojau, kad teiginys “visa informacija jame” nėra tinkamas, nes informacija čia keisis ir pildysis pastoviai. Žinau, kad kitaip ir negali būti.

Čia tas pats, kad norėčiau vieną kartą apsilankyt pas barzdaskučius ir pasilikt tą patį tinkamiausią barzdos ilgį kokiam… pusmečiui. Arba visiems metams, jei tik neužsimanysiu išvis tą barzdą nusirėžt.

Arba dar vienas: lyg supratau, kaip elgiasi mano žmona, nurimstu ir džiūgauju, suvokęs didžiausią paslaptį, o ji vieną dieną tik pūkšt ir sudėlioja kokį nors planą, kurį stebiu ir mėgaujuosi naujais atradimais.

Gyvenimas stebina ir laimingi tie, kas moka mėgautis tomis nuostabomis

Lyg viskas logiška, nes filosofija čia (ir labai daug kur kitur) labai paprasta:

Darbas yra padarytas ir tai nėra joks baigtinis reikalas.

Tai grįžtu prie to savo proto “žalojimo”.

Buvom šeimoje susiplanavę, kad išvyksime pakeliauti po Lietuvos apylinkes. Pirmą kartą tai darėme visi penki, o didžiausias iššūkis čia buvo ar ilgas keliones atlaikys mažoji mūsų dukra. Keliavome specialiai per mažesnius mestelius ir kartais dar eigoje nelabai buvome tikri, ką norime pamatyti, tad net rytojaus planus tekdavo perdėlioti.

Vienas iš didžiausio nerimo dėl ilgo laiko automobilyje, kol iš tašto A pasieksime tašką B, nepasiteisino. Visi turėjo savo užsiėmimus: kas miegojo, kas žemėlapį tyrinėjo, kas pro langą žiūrėjo ir t.t.

Visai kitas reikalas vyko mano paties galvoje. Jau prieš išvykstat žinojau ir planavausi, kaip rasiu laisvo laiko karts nuo karto prisėsti prie kompiuterio ir sudėlioti mintis į naujus savo blog’o įrašus.
Svarbu man tai buvo dėl to, kad turėjau tokį norą blog’ą papildyti kaip tik tada, kai pagaunu mūzą už uodegos.
Norą tai gal ir gerą turėjau, bet štai suvokimą apie realią situaciją – šiek tiek iškreiptą.

Kaip kuriu sau paniką iš nieko

Atvykstam į vieną iš numatytų vietų nakvynei – skubu žiūrėti ar yra wifi. Susitikrinu – nėra. Panika? Taip, panika!
Galvoj verda klausimai, kaip padarysiu, kad įrašai bus tinkamai sukelti, nes juodraščiai mintyse pildose, o juos vos spėju perkelti į Evernote’ą, kad niekas nepasimirštų ir liktų minčių užuomazgų. (Beje, jei rašot blog’ą ar šiaip mėgstat susikelt kur nors aiškiai ir struktūruotai savo mintis, tai labai rekomenduoju – paprasta, susisteminta, aišku ir kaina padori (arba net nemokama, jei nereikia daug funkcijų))

Taip pildosi juodraštiniai variantai, o man vis nerimas, kada ir kaip viską sukelsiu į puslapį,
nes “nu jau reikia kelt naują blog’o įraša!”.

Lyg ir džiaugiuosi, kad reikalai nestovi vietoje, bet čia viskas ir nėra taip, kaip labiausiai norėčiau.

Ar galiu ką pakeisti? Nežinau ir daug apie tai negalvoju.
Na, gal galvoju tik apie tai, kad wifi galėtų padaryti geresnį. Viskas.

Taip, dabar tai juoką kelia, bet vat tuo metu – tiesiog nesmagu ir nieko dėl to padaryt negaliu.

Raminu save tuo, kad išvažiuosim iš tos vietos ryt, rasis geresnis ryšys, o tada – kaip sėsiu galutinai ir viską padarysiu, visiems paskelbsiu ir mėgausiuosi keliomis kitomis atostogų dienomis, kurios dar vis lieka.

Aha, pasvajok. Mintys toliau lenda į galvą, vieną papuošia ir papildo kitą, o aš vaizduoju, kad esu atostogose, iš kurių pirmomis dienomis pasiimu labai labai mažai.

Galiausiai atsiduriam pajuryje, o prie visų procesų, kurie ir taip vyksta be mano žinios, nepasipildo taip lauktas greitesnis wifi arba daugiau ramybės ir tylos, kad galėčiau susikaupt ir išnaudot kūrybai laiką anksti ryte arba vėlai vakare.

Ką daryt? Nežinau.

Atsakymas visada prieš akis

Galiausiai pasirinkau tai, kas tuo metu atrodė, kad bus tinkama ir gyvenau su tuo – rasdavau laisvą minutę ir imdavau knygą į rankas.

Vėliau juokavau su žmona, kad būtent tą knygą galiu vadinti tiesiog “pauzių knyga”, nes atsiversdavau ją, kai rasdavau bent kažkiek laisvo laiko.

Turėdavau ją su savimi visada, kur pats būdavau:
laukiu kavinėje – paskaitau kelias pastraipas;
geriu kavą ir niekam kitam pradėti nebus laiko – perskaitau puslapį ar kelis;
varau “su reikalais” į tam tikrą patalpą – imu knygą;
stebiu, kaip sūnūs stato savo štabus iš pagalių, surinktų kopose – skaitau, kol jiems nereikia mano pagalbos pagalius giliau įsmeigti į smėlį.

Taip ji ir persiskaitė. O aš vis užčiuopdavau tas mintis, kurios buvo įdėtos tarp eilučių. Autorius jas taip paprastai užmaskuodavo, kad aš karts nuo karto save pagaudavau su panašia mintimi: “Ei, šitą tai jau tikrai galėjo paryškinti!“

Neatpasakosiu čia visko, kad surašyta puslapiuose, kurie tarsi ir buvo prašomi versti vienas po kito, bet man kelios mintys suteikė daugiau suvokimo, ką ir kaip darau ir būtent toks darymas visiškai neduoda naudos.

Aišku, supratau tai šiek tiek vėliau, bet ir tai yra gerai.

Pamenu dar dabar, kaip stresavau, jog negaliu įkelti viso blog’o įrašo su nuotraukomis, nes tiesiog vietomis nerandu gero interneto ryšio ir visa tai, kuo planavau pasidalinti – taip ir lieka Evernote’o juodraščiuose.

Kam tiek daug susireikšminti?

Nepacituosiu labai tiksliai viso teksto, bet viena iš tų pagautų minčių buvo apie situaciją, kai galvoju, jog turiu didelę problemą ir dabar kankinuosi, kad negaliu jos čia ir dabar išspręst.

Nelyginu ar ji tikrai didelė, ar kitu atveju ji būtų maža – tiesiog žinau, kad dabar man tai yra problema ir žiauriai užknisa, kad negaliu viso to sutvarkyti. Šiek tiek pikta, šiek tiek nervinuosi.

Kitaip sakant – krušu sau smegenis, o atsakymas yra prieš akis – knygoj, kurią laikau rankose.

Prisimenu tai, ką perskaičiau ir tą istoriją stengiuosi priderinti prie savo situacijos. Tada gimsta visai geras pamokymas, kuris galimas naudoti, kaip pats paprasčiausias gyvenimo receptas.

Man toks požiūris padėjo. Esu tikras, kad padės ir Jums. Štai pavyzdys, kurį pritaikiau sau:

Matau, kad nėra faina taip, kaip yra ir tas suknistas internetas bei laiko trūkumas man neduoda ramybės dėl to, ką pasižadėjau padaryt ir dabar niekaip negaliu to pažado ištęsėt. Juo labiau – toks nukrypimas nuo susikurto tvarkaraščio jau stringa nebe pirma diena, kas mane dar labiau varo į nusivylimą.

Tuomet pradedu galvot apie tai lyg iš daug didesnio atstumo ir klausiu savęs:
“Ar aš čia esu vienas toks, kuriam visame pasaulyje buvo panaši “bėda” nutikus?“

Iš pradžių tyla. Vėliau ją seka viena kita mintis, kol, galiausiai, prisimenu ir kitų situacijų, kai jaučiausi labai prastai. Gal kartais net beviltiškai ir galvojau, kad pasaulis svyra iš po kojų.

Atrodytų jog situacija tikrai yra sumauta, bet man kažkodėl viduj darosi vis ramiau, o rimtą ir susirūpinusią veido mimiką pakeičia šypsena, kurios visai nereikėjo išspausti prievarta

Pagalvoju apei tai, ką skaičiau ir mintyse pradedu įsivaizduoti skaičių žmonių, kurie turėjo panašią “problemą” kaip ir aš dabar. Kiek jų buvo? Buvo tokių?

Ar tikrai čia aš vienas su problemomis susiduriu?

Na, lyg buvo. O kiek? Šimtas? Tūkstantis? Daugiau gal buvo?

O kaip dėl kitų problemų, kur galvojau, kad jau pasaulio pabaiga ateina? Kažkaip dėlojasi, kad žmonės tokias ar panašias problemas irgi turėjo ir kažkaip išgyveno.

Beje, žmonių, kurie sprendė panašias problemas buvo ne šimtas ar tūkstantis. Milijonai žmonių. Šimtai milijonų sprendė ir išsprendė!

Iš kur žinau? Gi žmonių vis daugėja! Spėju, kad nedaugėtų, jei su kiekviena problema įvyktų ir asmeninė pasaulio pabaiga.

Tada pagalvojau:

Klausyk, gal nereikia čia taip susireikšminti
ir dabar yra pats laikas nustoti krušti sau protą?!

Lyg palengvėjo. Skaudu buvo, bet tikrai palengvėjo.

Pasakiau sau, kad problemą tik pats padidinu iki tokio lygio, kad paskui ramiai negaliu net atostogoms laiko skirti. Ir juk visokių dalykų gali nutikti, kurių dar nežinau ir neplanavau.

Dar labiau – aš ir taip daug nežinau, kaip kur kas bus, o dabar imu pergyventi dėl to, kad neįdėjau teksto ar interneto ryšys yra tiesiog per silpnas, kad viskas pavyktų laiku.

Žodžiu – kelias dienas iš atostogų vistiek tenka išmest, nes jas tiesiog sugadinau pats. Na, nesugadinau, bet tikrai pradanginau.
Iš kitos pusės – turėjau labai gerą laiką vėliau ir mėgavausi tuo, kuo net netikėjau, kad galės būti.
Štai ir dėlionė, kad planuoji, galvoji, jog žinai, o čia tik boom ir atsitinka tiek nedaug ir pakeičia visą situaciją.

Kad būtų aiškiau – knygos puslapiuose nerašo to, kad reikia nusispjaut į viską. Tikrai ne. Priešingai – ten labai daug kalbama ir apie atsakomybę, kaip apie vertybę.
Tuo pačiu labai aiškiai galima surasti tą ribą, kaip nejučia paimi ir sukruši savas smegenis (neskaitant to, kad ir kitiems, kas yra šalia, gali būti nelabai patogu).

Tituluota knyga – mūsų rankose

Jau minėjau, kad šią knygą skaičiau tarsi tik prisėsdamas ir, esu tikras, kad joje dar rasiu daugiau minčių, kai pasiimsiu ją skaityti su pieštuku rankose bei skirsiu laiko pasibraukti tai, kas svarbiausia.

Vienareikšmiškai ši knyga bus viena iš tų, kurią rekomenduosiu perskaityti visiems, kas jaučia, kad lyg užgriūva vargai vargeliai, o gyvenimo norisi tokio, kurį būti tiesiog smagu gyventi!

Kalbėjausi apie šios knygos pasirodymą ir mūsų kalba. Turiu vilties, kad bus susitarta dėl detalių ir greitu metu ji rasis ir Lietuvos knygynų lentynose.

Verta ji kiekvieno euro, tad jei tik negąsdina skaitymas anglų kalba – užsisakykit dabar ir mėgaukitės. Aš rekomenduoju ją įsigyti per Bookdepository, nes ten kaina mažesnė ir siuntimo išlaidų nebūna.

Vienas iš mėgstamiausių mano blogerių joje sudėjo tai, kuo pats gyvena ir domisi. Viską surašė taip paprastai, kad dažnai pagaudavo jausmas, jog tiesiog sėdi ir klausai, kai šalia kitas žmogus kalba ir visai nenori jo nutraukti ar perklausti, nes aiškiai suvoki, kad atsakymas tuoj ir taip bus paduotas.

Mark Manson – „The Subtle Art Of Not Giving A F*ck“ yra vienas iš mano vasaros atradimų, o jo knygos vertimą į mūsų kalbą radom maždaug tokį “Subtilus menas nekrušti sau proto”.


Kalbėjausi apie galimybę šią knygą išleisti Lietuvoje ir leidykla Eugrimas pažadėjo pasidomėti tuo.
Juokais dar vis galvoju, kad gal vertėtų karts nuo karto apsilankyti jų FB paskyroj ir parašyti su “hashtag’u“ #NoriuMarkManson.

Nors ne, rimtai galvoju ir parašysiu. Kaip ir be jokių juokų tikiu, kad Marko gyvenimiški receptai yra verti laiko juos pasiskaitinėt, pritaikyt ir pamatyt rezultatą.

Patiko? Kviečiu pasidalint su kitais
Povilas Petrauskas
Šeimos žmogus, trijų vaikų tėtis, padedantis kitiems geriau įsiklausyti į save. ICF koučingo specilalistas, Points of You treneris, seminarų lektorius bei mokymų programų autorius. Pastoviai mokausi, kuriu ir tuo dalinuosi.
0 komentarų

Rašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.