Kitoks asmeninis augimas

Vieną rudens dieną man išsipildė svajonė.

Galvojau, kad ta svajonė išsipildė pavasarį, bet ne – tai buvo ruduo.

Mėgau, mėgstu ir mėgsiu būti ten, kur verda daug gyvenimo. Gal tiksliau – daug gyvenimų. Šimtai žmonių susirenka ir tomis dienomis matoma, kad kartais jie labinasi greičiau nei pats pasakau “labas”.

Lietuvoje į šiuos susitikimus tokių žmonių renkasi šimtais, JAV – tūkstančiais. Ir ten, kur jie renkasi – visur būna labai panaši atmosfera:

  • vieni kukliai sveikinasi,
  • kiti apsikabina,
  • antri tiesiog šnekučiuojasi,
  • treti vis žymisi kažką savo užrašuose,
  • dar vieni – vengia tiesioginio susitikimo su kitais ir vaidina užimtus.

Tai toks smagus matyti vaizdas!

Šį kartą – apie profesines konferencijas, o tiksliau – apie vieną situaciją, nutikusią konferencijoje, kurioje dalyvavau ir labai daug ką sau išmokau.

Jos man yra vienas iš šaltinių, kuris garantuoja,
kad bus pastovus asmeninis augimas.

Lyg neplanavau specialiai, bet šiais metais (o metai dar nesibaigė) labai nemažai jų teko aplankyti.
Visa tai – susitikimai, kuriuose asmeniškai pasilabinau, apsikabinau, pasikalbėjau su labai daug įdomių žmonių. Tą jaučiu iki dabar, nes dar vis tebebendraujame gyvai, telefonu, laiškais, soc tinkluose.

Atrodo ir keista, ir labai paprasta suvokti, kad visos mūsų susikurtos pažintys turi tam tikrą prasmę ir pamoką kiekvienam mūsų.

Jūs taip pat manot?

Juk visas pažintis mes susikuriam. Vienos yra labai tvarios ir ilgalaikės, kitos gi – trumpos, pasitenkinančios tik paprastu “Sveiki, malonu susipažinti.”

Man įdomu yra tai, kad pačios tvariausios pažintys yra gimusios iš niekur. Jos net neturi jokio logiško pagrindimo. Tarsi tiesiog įvyko ir viskas. Niekas nežino kaip ir kodėl.

Kas yra Jūsų geriausias draugas(-ė)? Tai asmuo, kurį Jūs pasirinkot logiškai? Ne, tiesiog išjautėt, kad tai – Jūsų žmogus.

Nuostabu, tiesa?

Dažnai tie geriausio draugo statusai suteikiami dar vaikystėje, bet juk niekas nesikeičia ir užaugus. Tik žaidimo aikštelė tampa šiek tiek kita.

Būtent tą naudą aš pastebėjau šiose suaugusiųjų žaidimų aikštelėse.

Nekalbu dabar apie tai, kad konferencijas verta lankyti tiems, kas dar nesurado savo tikrojo draugo. Negaliu garantuot, kad ten tokių rasis, bet esu tikras, kad vien sėdint namuose ir veikiant patį sudėtingiausią dalyką – nieko – tikrai geriausias draugas neatsiras.

Konferencijos, kaip vieta augti?

Viena, ką galiu garantuoti – išėjimas iš įprastos kasdienybės ir apsilankymas konferencijose, visada duos naudos.

Net jei nieko jose neveiksit. Tikrai. Jei sugebėsit nieko neveikti, tai vistiek ateis tas suvokimas, kad veltui buvo prašvaistyta diena (ar kelios) ir tada pasibels suvokimas, kad niekas kitas čia dėl to nekaltas. Juk visai šaunu žinoti, kad patys esam atsakingi už save. Ir kai tik tą atsakomybę prisiimam visu 110%, tai pamotome labai įdomų dalyką – suvokiam, kad nėra ką kaltinti.

Dar vienas dalykas, kuris tikrai “nutiks” konferencijose: ten sutiksit įdomių žmonių. Juos aš labai draugiškai ir pagarbiai esu susigrupavęs į keletą kategorijų.

  • Vieni bus seni vilkai, kurie stengiasi jų aplankyti kaip įmanoma daugiau.
    Tai tie, kurie visada vaikšto pakėlę galvas, mojuoja vienas kitam iš tolo, labinasi apsikabindami ir garsiai įvardina savo džiugesį: „Malonu matyti! Nors čia galim susitikti ir nesvarbu, kad tai tik kartą metuose!” Juos galima atpažinti iš šypsenų veide, jie pasitiki savimi, pažįsta daug ką esančių konferencijose, o dažnai – net pačius organizatorius. Nėra nei vienos konferencijos, kur jų nebūtų (pats į visas nevaikštau, bet senus vilkus visada pamatau ir, jei būna taip, kad noriu ką nors sužinot, tai galiu kreiptis į juos). Jie – tikra puošmena!
  • Antri – medžiotojai ir jie aiškiai žino, ko į konkrečią konferenciją vyksta.
    Kartais jie net neišbūna visą konferencijai skirtą laiką. Jie paprastai labai produktyvūs ir žino, kokio pranešimo nori išklausyt, aiškiai susiplanuoja, ką toj konferencijos jiems reikės sutikt (nes gi žino, kurie iš senų vilkų joje taip pat bus), ką planuoja sutarti/susiderinti. Jei pamatėt, kad kas nors žingsniuoja greitu žingsniu – didelė tikimybė, kad tai medžiotoja(s) (na, nebent tai organizatorius arba tas, kas tiksliai žino, kur skuba – į WC 🙂 )
  • Trečiuosius vadinu žvalgais, kuriuos išduoda kuklumas ir įnirtingas programos tyrinėjimas.
    Jie žino, į kur atvyko, tam ruošėsi iš anksto, bet vistiek tyrinėja programą, stropiai renkasi tarp pranešėjų, jei vienu metu vyksta kelios sesijos, skuba užsiimti vietas salėje (tik dažniau nedrįsta sėsti į pirmas eiles). Jie labai mieli, viskuo domisi ir pabaigoj konferencijos švyti džiugesiu ir tyliai viduj šaukia: „WOW, kiek čia visko daug ir kaip dabar viską pritaikysiu praktikoje?!”

Ar tai visi? Gal ir ne.

Daugiau vaidmenų tarp galybės žmonių

Čia tik pats įsivardinau tokius vaidmenis. Tiesa, dar ir šie trys turi tam tikrą papildymą.

Bet kuri iš pozicijų atitiks bent du tipažus:

  • Tie, kurie ir taip jau viską žino;
  • Tie, kuriems viskas nauja (nors ir žino daugiau už pirmuosius).

Tai tarsi du skirtingi požiūrio kampai ir viena konferencija, kurioje dalyvavau buvo labai didelė dovana man pačiam. Jau minėjau apie tą svajonės išsipildymą pradžioje.

Taigi, galvojau, kad ji išsipildė pavasarį, kai pardavimų profesionalams skirtoje konferencijoje PARDAVIMŲ FORMULĖ skaičiau pranešimą apie tai, kaip bėgau nuo savęs ir norėjau pabėgti nuo pardavimų, bet vėliau, gulėdamas reanimacijoj, suvokiau, kad galiu pabėgt nuo bet ko, bet nuo savęs – niekaip.

Pats pasisiūliau save organizatoriams ir pateikiau būtent tą pranešimo idėją. Džiaugiausi, kai sutiko ir buvau euforijoj, kai jaučiau tą ~800  žmonių energiją, sklindančią į sceną. Dar keletą dienų buvau WOW efekto būsenoje!

Pasirodo, kad tai dar nebuvo svajonės išsipildymas, nes tikrasis malonumas įsiplieskė vėliau, kai organizatoriai pakvietė to paties pranešimo pristatyti ir kitoje konferencijoje, tik šį kartą jau tiems, kas organizacijose dirba su personalu.
Pranešimas buvo apie tą patį bėgimą nuo savęs, bet akcentuojant vieną paprastą detalę, kurią suvokiau.

Pauzė reikalinga, kad pasikrautum

Ir čia įdomus dalykas: pranešimas tas pats, idėja ta pati, bet į ją skirtingai galima sureaguoti.

Po pranešimo HR SAVAITĖJE, kalbėjau su daug žmonių, bet maloniai nustebino dvi reakcijos.

  1. Vienas žmogus pranešimui papriekaištavo, nes… nes jis toks pat, kaip ir prieš pusę metų buvęs, tik kitoje konferencijoje.
  2. Tą pačią dieną priėjo dar vienas žmogus ir pasakė AČIŪ, nes pranešimą taip pat girdėjo antrą kartą ir tik dabar suprato jo esmę.

Aš grįžau namo, sėdau rašytis mintis į dienoraštį apie tą dieną ir stebėjausi šia patirtimi. Du skirtingi žmonės, ta pati mintis ir totoliai skirtingas suvokimas. WOW. Tiesiog WOW.

Ir mes taip bendraujam. Mes matom tą patį dalyką, bet apie jį turim kardinaliai skirtingą požiūrį.

Gerai, kai mes apie tai kalbam, bet kas būna tada, kai tuos skirtingus požiūrius tiesiog laikomės sau ir nesidalinam mintimis? Galvoju, kad turėti skirtingas mintis ir yra tai, ko reikia, bet daug geriau apie jas kalbėtis, nes taip ir yra kuriamas ryšys, kurio tik ir reikia, kad būtume laimingi.

Tiek nedaug reikia LAIMEI

Tik kurtis santykį su kitais (75-is metus truko tyrimas, kad tai įrodytų).

Taip mes mokomės ir leidžiame sau pažinti tai, ko dar nežinome. Tada atrandame ir paaugame, kaip asmenybės.
Ir patys renkamės, kur ir kaip tai darysim. Sakot, kad užtenka augt? Na, nežinau.
Žiūriu pro langą į medį ir galvoju ar jis kada pasako sau mintį “Na, jau pakaks augt.”?

Jaučiu, kad jis auga tiek, kiek gali, o ne tiek, kiek reikia.

O mes? Galim daugiau? Jaučiu, kad galim.

Reikia? Manau, kad verta. Aš pats – noriu pažinti ir atrasti. Dėl to jau kuris laikas nustojau ginčytis (o taip mėgau), neigti ar aiškinti.

Pamačiau, kad tylėdamas ir klausydamas sužinau daugiau ir kuo daugiau klausau, tuo daugiau išmokstu. Ironiška, bet pasakymas, kad „ginče gimsta tiesa” yra labai kvailas.

Nebent jis skambėtų:
“Ginče gimsta tiesa, kad jokia tiesa ginče negimsta”.

Būtent dėl to ir toliau tęsiu tą praktiką, kad vengčiau ginčo, o diskusijoje klausyčiau, nes tik kalbėdamas nieko naujo nesužinau.

Kartais EGO sušunka: „Ei, taigi sakyk!”

Kartais jis laimi, bet dažniau sakau tik tada, kai kas nors prašo. Mažiau įrodinėju ir vis stengiuosi pastoviai klausti (ir savęs).

Toks tas paprastas gyvenimo receptas – su klausimais yra geriau nei su šauktukais

Klausimai sužadina domėjimąsi ir į juos norima rasti atsakymus, kurie pastoviai augina.

Ne dėl to, kad turiu asmeniškai augti, bet dėl to, jog galiu. O Jūs, galit?

Tikrai, kad galit!
Visą laiką klausiau Jūsų ir sužinojau, kad galit. Netikit? Patikėkit ir pamatysit.


nuotraukos iš konferencijos HR Savaitė

Vertinu už tai, kad pasidalinat su kitais tuo, ką randant čia.

Komentarai

komentarų

Povilas Petrauskas, MCC
Namuose - trijų vaikų tėtis. Prefesinėje srityje padedu kitiems geriau įsiklausyti į save. Esu International Coaching Federation akredituotas koučingo specialistas (MCC) bei sertifikuotas Business, Executive & Team Coach. Koučingo mokymų programų autorius.