Išmintis melodijoje

Gal man taip pat, kaip ir Jums arba Jums taip pat, kaip ir man mintys suksis… čia apie muziką. Ir apie tai, kokia išmintis joje paslėpta būna.

Dabar atsimenu tiksliai tiksliai, kad tai buvo mano antroji kelionė į JAV. Pamilau tą šalį jau pirmosios kelionės metu ir labai keistai jaučiausi.

Dar studijų metais manęs visai nežavėjo mano grupiokų/kursiokų mintys apie tai, kad jie nori vykti padirbėti būtent ten (nemaža dalis mano draugų ten vyko).

Atsimenu, kaip planavosi kelionę, kaip stengėsi egzaminų sesiją susitvarkyti taip, kad tik galėtų išvykti anksčiau.

Nepatiko man idėja vykti į JAV gal dėl vienos priežasties. Tiksliau – dėl vieno įsitikinimo: man ši šalis tada atrodė, kaip geriausias netikrumo pavyzdys.

Ir štai prabėga 15-a metų, kai turiu galimybę nuvyktį į JAV (žinojau, kad turiu vykti į konferenciją, bet neatkreipiau dėmesio, kad ta konferencija yra būtent JAV, bet čia jau visai kita istorija).
Ten įsimyliu tą Amerikos dvasią, kurią tik pavyko užčiuopti, kaip ir žmones, kuriuos ten sutinku. Susirandu draugų, netgi užmezgu verslo ryšių ir…

Ir pasvajoju, kad dar būtų gera čia grįžti. Ilgainiui tas “pasvajojimas” virsta pasiplanavimais ir lyg visai nejučia, dar tais pačiais metais aš vėl JAV.

Ir šį kartą jau be jokio nerimo, tik su daugiau aiškiu žinojimu kur, kas ir kaip.

Atlantos oro uoste susidedu daiktus į išsinuomotą automobilį ir pasileidžiu tiesiai link draugų namų.

Sustiprintas prisiminimų jausmas

Nežinau, kaip nusakyt, bet net dabar atsimenu tą saulėtą spalio dieną, kai įlekiu į laaaabai platų kelią, o prieš mane jau matosi dangoraižiai, kuriuos dar mėginu nufotografuot, fone skamba radijo stotis ir viduj toks labai fainas, bet neįprastas jausmas.
Nežinau, kaip atrodžiau iš šono, bet 100% šypsojausi. Tikrai. Net dabar šypsausi 🙂

Lyg ausies kampu nugirdau radijo DJ kažką šuktelėjo “Don’t Stop Believin’” (Nesustok tikėti) ir toliau jau mane kelyje lydėjo seno rok’n’rollo ritmas.
Aš niūnavau, šaukiau kartu su atlikėju ir dėkojau Tam, kas aukščiau, jog viskas taip vyksta ir galiu tai jaust.

 

Taip jau susiklosto, kad daug minčių kyla būtent tada, kai nesu namuose. Idėjos, nauji planai, nauji norai – viskas tiesiog kunkuliuoja ir vos spėju juos pasižymėt.

Kartais tam naudoju diktafoną, bet dažniau mintis aptariu su savim dienoraštyje.

Tikėti tiesiog daugiau

Idėja parašyti daugiau nei įžvalgą dienoraščio lapuose gimė po to, kai būtent toje Journey dainoje girdėjau tik priedainio žodžius ir vis mėgavausi tuo “Nenustok tikėti” (ang. Don’t Stop Believing) momentu.

Iškart pritaikiau tuos žodžius sau ir būtent tam momentui, kad kažkada buvau pradėjęs leisti sau tikėti, kad mano mylima veikla gali nublokšti ir toliau nei Lietuvos ribos.

Taip, tai visiškai niekaip nėra susiję su pačia daina, bet aš išgirdau tai, ką norėjau išgirsti.

Tuo pačiu vis labiau save mokiau tikėti daugiau, o vėliau, kai jau buvo paskutinės dienos Atlantoje ir bėgau dar į specializuotą parduotuvę tik tam, kad įsigyčiau dienoraštį (tai tarsi mano rutina ir būtinai turiu bent vieną jų parsivežti, kai grįžtu iš svečios šalies), gimė mintis vėl išeiti iš komforto zonos ir dienarštį sukurti pačiam.
Tą ir padariau. Kodėl? Nes tiesiog buvo nuostabi diena šiam sprendimui ir tokios mintys sukiojosi.

Tada pradėjau ieškoti, kas nuostabią dainą apdainavo ir čia man jau šmėžavo kiti rokeriai – U2.

 

Tai gal ši daina buvo apie dienoraštį?

Žinoma, kad ne. Juk ir neturi būti viskas susieta labai tiesiogiai. Užtenka vien tik pajutimo ir viduj žinai, kad tai skirta Tau.

Vidinis balsas pakuždės. Visada.

Lygiai taip pat, kaip tik pradedant galvoti apie norimą įsigyti automobilį, tai gatvėse jų lyg padaugėja. Tas pats būna ir tada, kai įsimyli. Tada visos dainos yra tik apie meilę (bet juk jų labai daug apie tai, tiesa?)

Vėliau pradėjau tiesiog sekti ne melodiją, o tekstą ir stebėjausi, kaip stipriai tai gali paveikti (iš geros pusės).

Juk dažnai tam tereikia skirti vos 4-5 minutes ir per jas atpažinti save arba panašų klausimą, kuris tuo metu kirba mintyse. Įsiklausai – ir vienas kitas atsakymas ateina. Jei tikiesi, kad ateis labai tiesiogiai – gali ir nepastebėt. Jei leidi garsui (žodžiams ir melodijai) tiesiog sklisti…

 

Štai ta daina apie meilę, bet ne šiaip kokią nors, o apie pačią didžiausią. Ir ką žmogus gali padaryti, kai viduj pilna tokio jausmo?

Kiek daug tikro jausmo turit viduje?

Uch, rašau ir šiurpas eina. Žinau, kaip visas šias mintis noriu užbaigti, o dar net neįsivaizduoju, kaip viskas gali pakrypti.

Atsimenu, kad didžiąją dalį seniai žinomų dainų pirmą kartą išgirdau dar tėvų namuose, nes muzika lyg visada buvo fone. Bitlai, Rolingai, Pinkfloidai ir t.t. Dažniausiai niūnuodavau jų priedainius ir tik daug vėliau pradėjau ieškot prasmės žodžiuose.

Ir aš tikiu tuo, kad yra labai daug tų kūrėjų, kurie savo dainose tiesiogiai ar netiesiogiai norėdavo perteikti savo poziciją konkrečiu klausimu ar tuo metu visuomenei svarbiu įvykiu.

Žinau, kad tą darydavo ekscentriškasis Pablo Picasso, kur kiekvienas jo paveikslas buvo tarsi atskira žinutė.

Buvau apstulbęs, kai lankiausi jo muziejuje JAV ir momentais net pamiršdavau žiūrėti piešinius, nes vis sekiau gido informaciją apie tai, kokią poziciją konkrečiam pasauliniam ar vietinės reikšmės įvykiui turėjo dailininkas.

Taip nejučia ir pradedu lyginti, bendrauti su autorium ir klausti jo bei laukti atsakymo.

Paprastai jis ateina. Tikrai ne iš autoriaus, bet tas atsakymas būna skirtas man. Labai paprastas. Toks, kokį tuo metu sugebu suprasti ir iš to suvokimo leisti sau pagalvoti daugiau, pridėti dar keletą minčių bei kurti man pačiam tinkamą realybę, kuri pradžioje būna miglota, bet ilgainiui…

Neįsivaizduoju tikslaus skaičiaus, bet esu tikras, kad John Lennon daina IMAGINE įkvėpė tūkstančius žmonių pagalvoti apie tai, ką DAR jie gali sukurti.

 

Juk viskas, ką matome aplink save yra tik kažkada buvusi konkretaus žmogaus mintis, ties kuria buvo padirbėta. Gal net daugumoj atvejų nebuvo pasiekta tai, kas buvo įsivaizduota, bet juk niekada nėra vėlu padaryti daugiau ir geriau.

Aš čia tų dainų galiu prirašyti visą galybę, bet mintis, kuria šiuo įrašu dalinuosi yra daug paprastesnė nei visi tie tekstai, esantys dainose.

Tiesiog pastebėti daugiau

Tai yra viskas, ką sau kartoju tada, kai kas nors vyksta ne taip. Tai padeda nusiraminti ir pamatyti dar daugiau nei buvau matęs anksčiau.

Žinau, kad ir kitiems tai padeda, tad lai šis tekstas bus tik priminimas. Na, jis galėjo trukti vos kelias minutes, jei laikas skirtas tik žodžiams perskaityti.

Jis galėjo trukti keletą minučių, jei buvo sustota prie tų žodžių ir jie apgalvoti. Viskas galėjo trukti ir pusę valandos, jei buvo įsiklausyta ir į dainas, kurios lydi šį tekstą.

Ir dar įdomiau – viskas dar tik prasidės vykti ir truks ilgai, jei žinojimas persikels į kasdienius veiksmus ir naują istoriją, kurią kartosim sau.

Tuo išmintis ir skiriasi nuo žinojimo.

 

Juk kiekvienas mūsų turim priežastį kurti ir gaunam visada tai, kuo dalinamės patys.


 

Vertinu už tai, kad pasidalinat su kitais tuo, ką randant čia.

Komentarai

komentarų

Povilas Petrauskas
Šeimos žmogus, trijų vaikų tėtis, padedantis kitiems geriau įsiklausyti į save. ICF koučingo specialistas, Points of You treneris, seminarų lektorius bei mokymų programų autorius. Pastoviai mokausi, kuriu ir tuo dalinuosi.