Jau žinote, kokia yra gyvenimo prasmė?
Dabar galvoju ar šis klausimas (galimai – labai nuvalkiotas) paskatino lengvai trinktelti sau per kaktą ir sušnibždėti kažką panašaus į “o ne, tik ne tai…” ar “štai, dar vienas priminimas apie tai, kas yra gyvenimo prasmė…”
Sunkiai patikėsiu, jog perskaitėt šį klausimą ir lyg sustabarėjot iš nuostabos, nes niekada gyvenime apie tai nebuvot pagalvoję.
Šį kartą aš būtent apie tai, kai šis (ar visa eilė į jį labai panašių) klausimas tiesiog dažniau sukiojasi aplink mane.
Taip jau sutapo, kad pastaruoju metu esu dažniau tarp tų, kas tuo domisi ir garsiau apie tai kalba.
Vienu metu kilo mintis ar tie, kas apie tai kalba, tai daro dėl to, kad tikrai tai svarbus klausimas ir jie turi atsakymus, ar tiesiog dėl to, kad tai yra velniškai populiaru ir dažniau galima sulaukti pritariamųjų galvos palinksėjimų.
Aišku, tam reikėtų tiesiog parinkti keletą tinkamų frazių ir gerų, kvapą gniaužiančių, pavyzdžių.
Ar reikia čia tų frazių? Pilni internetai jų, tik suveskit google paieškoje tinkamus žodžius ir… mėgaukitės išmintimi.
Sakot, kad bus netikra? O kas gi yra tikra?
Kiekvienam savo
Papasakosiu apie vieną moterį. Gal tiksliau – ne apie ją, bet apie istoriją, kuri yra jos.
Sezin yra jos vardas ir jau kuris laikas šaknis ji įleidus JAV, nors gimusi Turkijoje. Mačiau aš ją vieną kartą, šešias dienas iš eilės. Tiek truko susitikimas, kuriame buvome, o viename iš jų mes turėjome pristatyti save.
Tik užduotis ten buvo tokia, kad pristatyt save reikėjo ne per “Štai, ką aš veikiu”, bet per “Štai kokia viena iš mano istorijų”.
Vienu savo gyvenimo etapu Sezin norėjo būti įžymi dėl to, ką ji tuo metu darė ir dar labiau norėjo daryti. Ji tiesiog buvo įsikalusi į galvą vieną mintį:
“Kiekvienas Žinomas Žmogus Turi Kitus Įkvepiančią Savo Istoriją.”
Ar ji dabar yra įžymi? Be abejonės. Ji tampa vis labiau žinoma dėl to, ką daro.
Tik šio įrašo esmė yra ne jos veikloje, bet toje įsikaltoje mintyje apie istorijos reikalingumą. Gyveno ji be tos istorijos, labai jos norėjo ir gavo… krūties vėžį.
Visas gyvenimas tarsi subyra ir tada kažkur tyliai girdisi: „Na, dabar tai jau tikrai turi istoriją. Ko dabar nori?”
Tokio priedo savo gyvenime norėjo Sezin? Tikrai ne. Oj ne tokio!
Čia daug nesiplėsiu, nes dabartinę Sezin veiklą galite rasti jos puslapyje, sekti ją Facebook’e arba per Instagram.
Ji nuostabi asmenybė, kuriai galiausiai pavyko tai, ko ji labai bijojo. Tiesa, dabar ji turi savo įkvepiančią istoriją, tačiau tuo pačiu – žino, kad ir be jos turėtų kuo pasidalinti su tais, dėl kurių daro tai, ką daro.
Na, norėjo istorijos ir Gyvenimas davė.
Gyvenimas visada duoda tai, ko esame verti
Taip, kartais tai būna ne tai, ko norim, bet visada – tai, ko esame verti (tai, ko reikia).
Sezin reikėjo istorijos, kurią ji norėtų panaudoti įkvepiant kitus. Aišku, ji tikrai nenorėjo pamokos. Ji tik norėjo geros istorijos ir štai – turi ir pamoką, ir istoriją.
Ar dėl to ji žino, kokia dabar yra gyvenimo prasmė?
Rašiau gi apie jos norą įkvėpti kitus. Čia yra jos gyvenimo prasmė? Ji tą ir daro (galit jos puslapyje pasiskaityt), bet prasmė…
Aš paklausiau jos to dabar. Anksčiau, kai buvom tuose pačiuose mokymuose, net nepagalvojau jos klausti. Tiesą sakant – aš dėl to visiškai nesuku sau galvos. Ir čia visai ne tas, kad man dėl to yra nusispjaut. Galvoju, kad yra kitų, daug svarbesnių dalykų.
Štai Sezin atsakymas:
„Gyvenimo prasmė yra būti dabartyje, mėgautis kiekvienu momentu, priimti kiekvieną dieną,
jaustis laimingai, mylėti, būti mylimai, mokytis, augti…
…ir mano vaikai.”
Tokia ir turi būti gyvenimo prasmė? Žmogaus, kuris tiesiog gyvena gyvenimą. Žmogaus, kuriam gyvenimas davė ligą ir vėl suteikė galimybę grįžti į gyvenimą.
Ir leiskite dabar paklaust:
O Jūs žinot, kokia yra gyvenimo prasmė? O Jūsų gyvenimo?
Variantų čia nėra labai daug: arba žinot, arba ne.
Jei žinot – geriau dėl to gyventi? Jei nežinot – labai dėl to nerimaujat?
Sutinku žmones, kurie siekia atrasti gyvenimo prasmę, nori žinoti savo ilgalaikius arba svarbiausius tikslus ir būti ramūs dėl savo pasirinktos krypties ateinantiems pvz. 15-ai metų.
Ir daugeliui jų būdingas vienas dalykas – jie nerimauja ar tai yra tai, kas tikrai prasminga.
Vienas Paprastas Gyvenimo Receptas:
Veikti visada yra daug lengviau,
kai veiksmai yra iš širdies – paremti asmeninėmis vertybėmis.
Iš pirmo žvilgsnio – ir receptas paprastas, ir lengva jį realizuot bus.
Deja, turiu nuvilti. Šioj vietoj ir yra tai, kas reikalauja rimto darbo, o ne tik keletos minučių prisėdimo pagalvojimui ar kokio nors testo atlikimui.
Aš pats skaičiuoju daugiau nei 10-imt metų tų paieškų ir žinau, kad jos dar toliau tęsis. (čia tas paieškas ir buvau pristatęs)
Įsiklausyti į save ir suprasti, ką tiksliai sau norime pasakyti – yra ilgas darbas ir jis trunka laiko.
Tai yra mokymasis ne per teoriją, o per patyrimą.
Jis gali trukti ir metų metus. Sakot, kad per ilgai? Per ilgai, jei nesiruošiama to pradėti.
Vienas dalykas čia yra labai geras – tas patyrimas gali būti labai smagus, jei tik nekelsime sau per daug didelių lūkesčių.
Nesakau, kad reikia iš savęs tikėtis mažai. Kalbu apie tai, kad norint turėti daug, reikėtų pasiruošt ir didesnei kainai.
Savęs pažinimas yra tik žingsnis, kuris reikalingas padaryti, norint atrasti gyvenimo prasmę. Jis svarbus, reikalingas ir dažnai sunkus. Sunkesnis nei suvokti, kokia yra ta prasmė, kurios siekiama atrasti.
Galiausiai – atlikus tą žingsnį yra labai paprasta įsivardinti tai, kas yra prasmė kiekvienam asmeniškai.
Gyvenimo prasmė gali būti bendra ir ta pati visiems?
O gali būti viena daina, kuri visiems patinka? O ta pati, kuri (na tarkim) visiems patinka bus apibūdinta lygiai taip pačiai? Tikriausiai kad ne, tiesa?
Pamenat Sezin? Tą, vis labiau ir labiau žinomą, moterį, kuri įveikė vėžį ir dabar įkvepia kitas moteris ir merginas. Galvojat, kad jos veikla yra tokia vienintelė pasaulyje? Tikrai ne. Jos veikla ir visi veiksmai, kuriuos ji daro iš širdies, yra tiesiog panašūs į daugelį kitų, kuriuos atlieka kiti žmonės. Ir tikrai ne prasčiau nei ji.
Sezin yra tiesiog ta, kuri jau atliko savęs pažinimo kelią ir toliau yra jame, nes per laiką gyvenime visko įvyksta ir daug kas keičiasi, o ji tiesiog nori būti šalia tų įvykių.
Kodėl? Todėl, kad yra dėkinga gyvenimui ir myli viską, ką jis jai duoda.
Ji moka priimti, kad galėtų dalintis. Pasakiškai skamba tiesa? Priimti, kad dalintis. Taip, ne tik gauti sau, bet ir dalintis su kitais. Ei, bet juk taip galime kiekvienas iš mūsų, tiesa?
Gal tuomet gyvenimo prasmė ir bus dalintis?
Jei ir taip, tai tiesiog bus vienas iš tų būdų, kaip visame gyvenimo kelyje galima tiesiog palikti kažką nuo savęs. Juk dalinimasis ir yra apie tai – palikti pėdsaką apie tai, kad Tavęs čia būta.
Ir patikėkit, kiekvienas iš mūsų tą pėdsaką paliekame. Kažkokį. Ir visada galime pasirinkti, kad jis būtų malonus paminėti kitiems.
Dar labiau – čia nėra jokios mistikos ar neįveikiamų sprendimų. Taip, mes galime nežinoti savo gyvenimo prasmės (jau nekalbu apie tai, kad nėra logikos dėlioti mintis, kokia yra kitų žmonių gyvenimo prasmė).
Ir tas nežinojimas yra visiškai normalus dalykas. Daug kas jos vistiek nesuras, kaip ir daug bus tų, kurie net nesusivoks, kad jos apskiritai reikia ieškot.
Jei ir nežinau, kokia gyvenimo prasmė, tai nors aiškiai galiu suvokti, kiek prasmės galiu sudėti į tą gyvenimo akimirką, kurioje esu dabar.
Daug svarbiau žinot tai, ką galiu daryt kitu žingsniu – tiesiog būti čia, jaust ir daryt tai,
kas dabar būtų tinkamiausia ir dora ne tik man, bet ir tiems, kas yra šalia.
Juk vistiek kiekvienas paliekame pėdsaką po savęs. Idealų ir tobulą.
Tiesiog patikėkit. Tada ir bus matoma. Taip, netgi ir prasmė, kurios ieško tiek daug žmonių, o dažnai ji būna ten, kur ir esame.
